Ši vasara sodyboje buvo kitokia. Prakaituota, uodų ir bimbalų sukandžiota, su pūslėmis ir mazoliais ant rankų, bet jau leidusi šiek tiek ir atsipūsti bei tiesiog praleisti laisvalaikį gamtoje. Visgi, jau penkti metai kaip sodybaujame, tad „nežinai už ko griebtis“ laikai po truputį praeina.
O čia medyje išraižytas veidukas-šypsiukas - turėjo priminti originalą iš "Aviuko Šono"
Vakarais po darbų jau nebekrentame be žado į lovas, o dar lieka jėgų prie laužo pavakaroti. O ir susikurti laužus galime sau leisti tikrai ypatingus – juk aplink miškai, jokių problemų dėl malkų nėra, tad pora visureigio priekabikių šakaliukų vienam laužui čia yra norma.
Gaspadinė kiekvieną sodybos kampelį išblizgino – daržuose anei vienos piktžolės, o kiekvienas gėlynas tiesiog akina savo grožiu. Žiedus krovė būsimasis rožynas, pirmuosius vaisius brandino slyvos ir obelys. O ir prūdas vasaros pabaigoje neatsiliko nuo bendros nuotaikos ir prisipildė vandens 
Dienos metu irgi jau atsirando laiko ir futbolo kamuolį paspardyti, ir tritaškį įmesti, ir prie ežeriuko palėkti atsigaivinti. Net gaspadoriukas padidino sodybos reitingus, nes: „jau galima žiūrėti kaartūn netvork kaip Vilniuje“, „yra tikri futbolo vartai“, „jau galiu užlipti virvinėmis kopėčiomis aukščiau už Domantą“. Dabartinis jo sodybos vertinimas yra “pusė iki begalybės“. Taigi, dar yra kur tobulėti
