Šioms Kūčioms pagaliau ir mes atmintinai išmokome eilėraštį, sukurtą Loretos tėvelio, kurį jis, kol dar buvo su mumis, visada deklamuodavo susėdus prie Kūčių stalo. Ir Šilų sodyba jam buvo ypatinga vieta – kai išėjo į pensiją, ten praleisdavo visas dienas. O mes jį prisimename ne tik matydami jo darbo pėdsakus sodyboje, bet ir šiose paprastose, bet nuoširdžiose eilutėse.
(1)
Prie apdėto Kūčių stalo Šalia mylimų tėvučių Užgavėję iki galo Linksmi sėdom valgyt Kūčių
(2) Mums plotkelę laužti leido Tėtis su mama linkėjo Aukit, tik neapsileiskit Darbą, mokslą pamylėję
(3) Sėdom valgyti lydeką Srėbėm saldžią šaltą sriubą Mama žiūri ir man sako Nesulaistyk naujo rūbo |
(4)
Paskui kibom į kisielių Šalia pienas iš aguonų Skanumėlis, mano mielas Net atminti man malonu
(5) Kūčios tinka man be galo Tai gražiausia metų diena Nežinau tik kam ant stalo Pribarstyta sauso šieno
… |