Metams bėgant pastebi sodybos grožį ten, kur kitiems atrodo, kad tarsi niekas ir nepasikeitė. Džiaugiesi lyg ir nereikšmingais dalykais – tvarkingai sugrėbtais nukritusiais lapais („barsukas“ iš peties pasidarbavo 🙂 ), į naują vietą persodintu krūmu, lietaus vandens sklidinu kubilu. Įsiklausai kaip šimtametę liepą stuksena genys, išgąsdini palėpėje pasislėpusį šikšnosparnį, nusiskini obuolį prinokusį jau tavo paties sodintame sode. Atkreipi dėmesį į pačias smulkiausias detales. Jausmai uždega kraują, kaip Hiperpolės dainoj.
