Vasaros ženklų – dar nė su žiburiu nesurasi, nors sniego ir mažiau nei pernai tuo pačiu metu. Pasigrožėjome iki soties žiemiškais apsnigto miško vaizdais, garsiai pradėjome planuoti . . . → Skaityti toliau: Sezono atidarymas jau mintyse]]> Žiema jau gerokai persirito per vidurį, tad vis dažniau ir mintys pradeda krypti į sodybos pusę. Važiuodami ragauti stintų į Palangą negalėjome neprasukti ir pro Šilus.

Vasaros ženklų – dar nė su žiburiu nesurasi, nors sniego ir mažiau nei pernai tuo pačiu metu. Pasigrožėjome iki soties žiemiškais apsnigto miško vaizdais, garsiai pradėjome planuoti šių metų darbus ir suskaičiavome, kad iki sezono atidarymo, kuris tradiciškai įvyksta per šv. Velykas, teliko vos pusantro mėnesio!

Sinoptikai likusią vasario dalį prognozuoja jau nebe tokią šaltą, tad viliamės, kad šiemet pavasaris nebus toks vėlyvas kaip pernai ir margučius ridenti galėsime jau sodybos kieme.

Žinoma net ir čia šaltis kaulų nelaužo, todėl sniego nors ir nemažai, tačiau aukščiau pakilus saulutei jis bemat virsta šlapia balute. Ir kuo labiau . . . → Skaityti toliau: Kalėdos – tikrai, kad stebuklų metas]]> Iki Kalėdų – vos savaitė, o didžiąją Lietuvos dalį kasdien merkia lietūs. Tuo tarpu Žemaitijoje vaizdelis primena pačią tikriausią žiemą – pusnys siekia kulkšnis, o vandens telkinukus kausto ledas.

Žinoma net ir čia šaltis kaulų nelaužo, todėl sniego nors ir nemažai, tačiau aukščiau pakilus saulutei jis bemat virsta šlapia balute. Ir kuo labiau sniegas tirpsta, tuo sparčiau pilnėja vandens telkinukas. Jau dabar jame vandens yra daugiau nei pavasarį, nors vasaros pabaigoje ir buvo beveik visai išdžiūvęs.

Taigi, tikrai nesitikėjau, kad prūdelis bus pilnas vandens dar šiemet. Tačiau ne veltui kalbama, kad Kalėdos – stebuklų metas. Ir labai norėtųsi, kad šie stebuklai tęstųsi visus ateinančius metus ir vandens prūdelyje niekada nepristigtų.

Na, bet su uodais mes jau išmokome sugyventi ir nebekreipti . . . → Skaityti toliau: Nerudeniškas ruduo ir rudeniškos gėrybės]]> Šį rudenį tik per klaidą netapome čempionais… O štai šio rudens praėjusį savaitgalį sodyboje mus apipuolė… uodai. Keista, nes paprastai visi skraidantys kraujasiurbiai iš sodybos išsikrausto jau rugpjūčio pradžioje. Turbūt kalta lietinga ir šilta vasaros pabaiga, kuri padėjo subrandinti gausų derlių darže ir žieduose paskandinti gėlynus.

Na, bet su uodais mes jau išmokome sugyventi ir nebekreipti į juos dėmesio. Tiesa sakant, sodyboje greitai pasimiršta visi smulkūs nepatogumai ir negali atsigrožėti visu tuo aplink esančiu grožiu – liepos pradžioje pražydę jurginai šiemet ruošiasi žydėti iki pat šalnų, ankstyvą ir šaltą pavasarį sodintų (ir todėl suvargusių) rožių krūmelių sodinukai per metus visiškai atsigavo ir ugtelėjo gerą pusmetrį, o taip sunkiai prigijęs jazminų krūmas prieš rudenį sukrovė ir žiedelius!

Miške gelstančiais lapais medžių dar beveik visiškai nematyti, užtai baravykai tiesiog po kojomis pinasi. Ir labiausiai patyręs grybų rinkimo rungtyje yra gaspadoriukas. Pilną pintinėlę grybukais jis pripildo per keletą minučių, vos įžengęs į mišką („turiu savo viečikių, kaip jis pats sako) ir jau pralenkia šios rungties profesionalus – mamą ir babą O labiausiai smagu, kad jam patinka ne tik grybus rinkti, bet ir juos valyti! Be to, ir valgyti juos mėsta. Net namuose buvo surengęs tėveliams viktoriną, kurioje reikėjo atspėti labiausiai jo mėgstamą patiekalą iš „P“ raidės ir pateikalą iš „G“ raidės. Kad „P“ yra pica atspėti nebuvo labai sunku, o su „G“ teko pasukti galvas. Pagaliau paaiškėjo, kad turėta omenyje grybus

Mūsų sodyboje pjaunamas plotas sudaro apie 50 a (5.000 m²). Dirbant su savaeige žoliapjove, kurios darbinis plotis 50 cm, tokiam plotui nupjauti tenka nužygiuoti 10.000 m . . . → Skaityti toliau: Pasivaikščiojimai po sodybą… su žoliapjove]]> Nuolat pjaunama žolė yra vienas iš pastebimiausių gražios sodybos akcentų. Norint, kad sodyba visada atrodytų tvarkingai, tenka žolytę pjauti kas pora savaičių. Per metus susidaro ne mažiau, kaip 6 kartai.

Mūsų sodyboje pjaunamas plotas sudaro apie 50 a (5.000 m²). Dirbant su savaeige žoliapjove, kurios darbinis plotis 50 cm, tokiam plotui nupjauti tenka nužygiuoti 10.000 m (10 km).

O kiekgi užtrunka žolės pjovimas 50 a teritorijoe?

Kai vidutiniškas žolės pjovimo greitis - 1 m /3 s, per 1 min. pavyksta nupjauti apie 10 m² (1 m /3 s * 60 s * 0,5 m ) , o per vieną valandą įveikiamas 600 m² plotas.

Išeitų, kad visą šį plotą pavyktų nupjauti per 8,5 val. Tačiau įvertinus tai, kad įvairius teritorijos pakraščius, vietas apie medelius ir krūmus tenka pjauti jau ne savaige, bet su rankine žoliapjove (trimeriu), tenka pridėti dar šiek tiek papildomų minučių. Viską susumavus, pusės hektaro ploto pjovimas užtrunka nei daug nei mažai – apie 10 valandų.

Ir šios 10 val. yra „gryno pjovimo laikas“. O realiai per dieną dar tenka skirti laiko ir kitai veiklai, pietauti, pasižmonėti, etc. Todėl nesistengiu plėšytis ir verčiau visą žolės pjovimo darbą atlieku per pora dienų. Taip šis užsiėmimas nevirsta „lažu“, o gera proga įvairiems pamąstymams darniai dirbančio variklio fone.

Tačiau smagiausia tai, kad ir gaspadoriukas tampa jau nemenka parama. Jeigu dar pernai įsikibęs į žoliapjovę vaikščiojo tik kartu su manimi, tai šiemet jau ir visiškai savarankiškai puikiai susitvarko.  Suaugusiam žmogui žolės pjovimas tikrai nėra sunkus darbas, tačiau vaikui padirbėti tikrai yra ką – nors žoliapjovė ir savaeiginė, bet ją sukinėti ir valdyti jau reikia fizinės jėgos. Ir nemenkos, nes jos svoris – 66 kg, o jo svoris 21 kg

O čia medyje išraižytas veidukas-šypsiukas - turėjo priminti originalą iš "Aviuko . . . → Skaityti toliau: Jau ne tik dirbame, bet ir ilsimės]]> Ši vasara sodyboje buvo kitokia. Prakaituota, uodų ir bimbalų sukandžiota, su pūslėmis ir mazoliais ant rankų, bet jau leidusi šiek tiek ir atsipūsti bei tiesiog praleisti laisvalaikį gamtoje. Visgi, jau penkti metai kaip sodybaujame, tad „nežinai už ko griebtis“ laikai po truputį praeina.

O čia medyje išraižytas veidukas-šypsiukas - turėjo priminti originalą iš "Aviuko Šono"

Vakarais po darbų jau nebekrentame be žado į lovas, o dar lieka jėgų prie laužo pavakaroti. O ir susikurti laužus galime sau leisti tikrai ypatingus – juk aplink miškai, jokių problemų dėl malkų nėra, tad pora visureigio priekabikių šakaliukų vienam laužui čia yra norma.

Gaspadinė kiekvieną sodybos kampelį išblizgino – daržuose anei vienos piktžolės, o kiekvienas gėlynas tiesiog akina savo grožiu. Žiedus krovė būsimasis rožynas, pirmuosius vaisius brandino slyvos ir obelys. O ir prūdas vasaros pabaigoje neatsiliko nuo bendros nuotaikos ir prisipildė vandens  

Dienos metu irgi jau atsirando laiko ir futbolo kamuolį paspardyti, ir tritaškį įmesti, ir prie ežeriuko palėkti atsigaivinti. Net gaspadoriukas padidino sodybos reitingus, nes: „jau galima žiūrėti kaartūn netvork kaip Vilniuje“, „yra tikri futbolo vartai“, „jau galiu užlipti virvinėmis kopėčiomis aukščiau už Domantą“. Dabartinis jo sodybos vertinimas yra “pusė iki begalybės“. Taigi, dar yra kur tobulėti

Viskas buvo maždaug taip:

Sugautas sraiges reikia savaitę palaikyti (tinka bet kur – dėžėje, kibire, tik svarbu, kad jos turėtų kuo kvėpuoti) sausoje ir vėsioje . . . → Skaityti toliau: Sraigių ruošimas, degustavimas ir… veisimas]]> Gaspadinės užsakymu Alytaus senelis prigaudė iš daržo pora kibirų sraigių, aš su močiutės pagalba jas išdarinėjau, gaspadinė pagal savo „slaptą“ receptą jas paruošė ir visi kartu jas degustavom.

Viskas buvo maždaug taip:

Sugautas sraiges reikia savaitę palaikyti (tinka bet kur – dėžėje, kibire, tik svarbu, kad jos turėtų kuo kvėpuoti) sausoje ir vėsioje vietoje, kad išsivalytų. Po kelių dienų reikia perrinkti į švarų indą, pašalinti negyvas sraiges. Dar po kelių dienų vėl perrinkti. Prieš verdant kelis kartus nuplauti. Suberti į verdantį vandenį ir pavirti 5 minutes. Apvirtas išgriebti ir išdarinėti, t.y. ištraukti sraigę iš kiauto, atskirti žarnyną nuo pado. Būtent padas ir yra valgoma sraigienos dalis – mėsą nuplauti ir virti pasūdytame, paprieskonintame vandenyje 3-4 valandas. Kiautus švariai nušveisti, nuplauti ir dezinfekuoti verdančiame vandenyje bei acte. Valgymui sraigės paruošiamos kiautus įdarant sraigių mėsa (1-2 gabalėliai) ir ją „uždarant“ sviesto-česnakų-petražolių-krapų užpildu. Įdarytos sraigės užšaldomos ir laikomos šaldiklyje. Pateikti pašildytas kartu su paskrudinta balta duona. Puikiai tinka ir baltas vynas.

Na o viskas baigėsi tuo (tiksliau nesibaigė, o tik prasidėjo), kad keletą tuzinų gyvų sraigių nusivežiau į sodybą ir paleidau „veislei“. Jeigu joms pas mus patiks, po poros metų turėtume turėti ekologiškų sraigių veislyną mūsų gurmaniškiems ekspermentams.

Būsimajam futbolo asui užėjo juoda diena: susirgo vos išgirdęs, kad reikia važiuoti į treniruotę - pradėjo skaudėti galvą, petį, pilvą, „prie peliuko“ ir šimtą kitų vietų. Ašaros upeliais teka, visas dreba, vienu žodžiu, tapo „mirtinu ligoniu“. Teko apsisukti ir grįžti namo – didelei nuostabai, kuo labiau tolom nuo futbolo stadiono, tuo sveikata vis labiau taisėsi ir . . . → Skaityti toliau: Mirtinas ligonis]]>

Būsimajam futbolo asui užėjo juoda diena: susirgo vos išgirdęs, kad reikia važiuoti į treniruotę - pradėjo skaudėti galvą, petį, pilvą, „prie peliuko“ ir šimtą kitų vietų. Ašaros upeliais teka, visas dreba, vienu žodžiu, tapo „mirtinu ligoniu“. Teko apsisukti ir grįžti namo – didelei nuostabai, kuo labiau tolom nuo futbolo stadiono, tuo sveikata vis labiau taisėsi ir nuotaika vis gerėjo. Reikalai galutinai apsivertė aukštyn kojom pavalgius vakarienę ir išėjus pasivažinėti dviračiu. Kelionė nutruko ties Šilo tiltu, ties milžiniško dydžio statybininkų supiltu žvyro kalnu. Į jį buvo įkopta ir nuo jo nusileista ne mažiau kaip penkis kartus. Taigi, … kartą pabuvus kalnuose, norisi ten sugrįžti vėl ir vėl