Archyvai

Kategorijos

SVEČIO ĮRAŠAS: Rojus kiprietiškai. Bet Lietuva gražesnė…

Tęsiame autorių, savo mintimis besidalinančių su EKOVASARA.LT, publikacijų ciklą. Šį kartą – žiupsnelis žurnalisto Česlovo Iškausko įspūdžių iš kelionės po Kiprą.

Yra toks vartotojiškas posakis: žuvis ieško giliau, žmogus – šilčiau. Tai štai, pasitaikė gera proga pabėgti nuo lietuviškų šalčių ir nusileisti Kipre. Buvo kovo pradžia, tad negalėjome tikėtis karščių net trečioje pagal dydį Viduržemio jūros saloje. Bet apsidžiaugėme, kai ten tvyrojo 22ºC šiluma, o, kaip pranešė iš Vilniaus, tuo metu Lietuvoje spaudė beveik 20ºC šaltis…

Tad puolam į jūros bangas, nors niekas daugiau nesimaudo, o vietiniai į mus žiūri su atlaidžia šypsenėle. Nutaikę valandėlę, išsirengiam prieš saulę vakarietiškame Agia Napos kurorto paplūdimyje ir bemat parundame. Keli tokie pat turistai gulinėja šalia ant apleistų gultų. Kurortai dar apmirę, vėjas išvartęs gėlynus, nuplėšęs silpnesnių pašiūrių stogus – niekas jų neremontuoja, nes visi laukia balandžio vidurio. Bet statybų daug. Dažnas namas apsuptas pastolių, ūžia mašinos, įrengimai, kala, darda, džeržgia. Limasolio viešbutyje ilgiau pamiegoti darosi sunku.

Kipre pavasaris dar tik prasideda. Sprogsta pumpurai, pradeda žydėti gėlės, pakelėse mirguliuoja įvairiaspalviai krūmai. Nors žydėjimo kvapų dar nedaug, tačiau, palyginus su Lietuva, jauti, kad patekai į gamtos rojų. Tame rojuje yra savi malonumai ir savos blogybės. Žalia gaivi spalva maišosi su pilka ir rausva žeme, balkšvos kalnų uolos dažnai aptraukiamos tiršto rūko, nuo visose pusėse esančios jūros pučia stiprus vėjas ir dažnai reikia užsimesti šiltesnį rūbą.

Didesnių Kipro miestų architektūra chaotiška, vieningo stiliaus nėra. Daug iškabų, priestatų, balkonėlių, darželių, kiemų. Beje, kaimuose į kiemą ar net namus gali užeiti nekliudomas, nes jie atviri ir nerakinami. Kadangi Larnakoje mes išnuomojome automobilį („Subaru“, automatas, vairas dešinėje, nes Kipre kairysis judėjimas), tad norėjosi pavažinėti po kalnų miestelius ir kaimus. Didieji miestai – Limasolis, Pafosas, Kerinėja, Famagusta, jau nekalbant apie sostinę Nikoziją – bizantiškojo, romėniškojo, egiptietiškojo stiliaus mišinys. Tas madas jiems diktuoja daugiausiai griuvėsiais virtę vienuolynai, pilys, stačiatikių bažnyčios, musulmonų mečetės su smailais minaretais.

Užtat Trodoso kalnuose atrandame keletą miestelių, kurie tiesiog atima žadą. Štai iš Pafoso per Koukliją kylame į kalnus senuoju Vyno keliu. Jo gale nuostabus Omodoso miestelis, garsėjantys savo vyndariais, vynuogynais ir tik graikams būdinga kultūra. Užsukame į vietinę taverną, kur mums kavos išverda…ukrainietė, su vyru atvykusi uždarbiauti. Senukai kiprijotai susėdę lošia šaškėmis, stumdo kauliukus ir gurkšnoja mažuose stikliukuose supiltą vyną. Paskui mus pakviečia į vienus namus, kurio šeimininkas renka 300 metų senumo savo šeimos rakandus, aprangą, buities įrankius, vyną, jo gamybos prietaisus, bet ir pats dar neblogas vyndarys ir (sako su šypsena) degtindarys: šis stiprusis gėrimas panašus ar į mūsiškę „samanę“, ar į japonų „sakę“. Garsusis desertinis vynas „Commandaria“ (atseit, kryžiuočių gėrimas) mums per saldus, tad nusiperkame butelį raudono sauso. Tik 6 eurai…
Kalnuose šalta, tik plius 3 laipsniai. Beveik 2 km aukščio viršukalnėje dar sniegas, pučia stiprus šaltas vėjas, per kalnų keteras leidžiasi vėsus rūkas. Trodoso poilsiavietė ir šalia esantis „Jubilee“ viešbutis (beje, brangus, nes šildomas) dar apsnūdę. Atsisakome sumanymo nueiti prie vietos krioklių, nes ropštis akmenuotomis pašlaitėmis, kai kur dar pilnomis sniego, be specialios avalynės be galo sunku. Pačiame Olimpo kalno (nepainioti su Graikijos Olimpo kalnu!) smaigalyje įsikūrusi britų radiolokacinė sekimo bazė. Apskritai Didžiosios Britanijos, kadaise kolonizavusios salą, karinės bazės Jungtinių Tautų sutikimu dar ir dabar užima 3 proc. Kipro teritorijos.

Nuo nesvetingų Trodoso kalnų leidžiamės į kitapus esančius slėnius, bet dar užsukame į seną Kykoso vienuolyną ir Kykopetrijos miestą, dviejų upių suspaustą kalnų šlaituose. Vairavimas jame sudėtingas, bet siauros kalnų gatvelės, baltai-mėlyni nameliai ir parduotuvėlės su vyninėmis atperka visus „angliško“ vairavimo sunkumus.

Kipro sostinė Nikozija (turkiškai Lefkosia) mūsų nedomino. Tai tipiškas trijų kultūrų – rytietiškos, afrikietiškos ir europietiškos – mišinys. Miestas, kaip ir visa sala, padalinta į graikišką ir turkišką dalis. 1974 m. Turkija okupavo šiaurinę dalį ir čia paskelbė Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Sumokėję papildomą 25 eurų mokestį už automobilio draudimą, visapusiškai patikrinti spaudžiame į šiaurę, į Kerinėją (turkiškai Girnę). Likus iki jos 5 km,  nepraleidžiame progos serpantinais pakilti į nuostabią šv. Hilariono pilį, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į turkų uostą.

Turkų zonoje – viskas turkiška. Nors Kipre prieš dvejus metus įvestas euras, tačiau čia atsiskaitoma turkų lira. Priima ir eurus, ir dolerius, bet tuomet grąžos sulaukti sunku. Turkai puikiai išplėtoję prekybą, paslaugas ir viešbučių ūkį, ko nepasakysi apie graikiškąją dalį. Kalba turkiškai, patiekalai turkiški, užtat kava geresnė negu Pafose. Architektūroje turkiškos specifikos nedaug – čia dar didesnis chaosas negu pietinėje pusėje. Užtat mūsų viešbučio balkonas pakibęs virš jūros: visą naktį bangų mūša mus mėtė sapnuose…

Nutarę apvažiuoti visą salą, sukame į rytus link Famagustos (arba Amochostos, kelio nuorodose – Gazimagosa). Jį vadina miestu-vaiduokliu, nes didžiąją dalį senamiesčio užima Venecijos viešpatavimo laikų griuvėsiai, o gyventojų jame mažai. Čia tebežaliuoja seniausias Kipre figos medis, kuriam 700 metų. Šv. Nikolajaus soborą turkai perdarė į mečetę su smailu, tarsi prilipdytu minaretu. Dabar tai Lala Mustafos šventykla, viduje išklota kilimais, su grotomis atskirtomis patalpomis vyrams ir moterims (ši visai mažutė). Nusiauname batus, katalikiškai persižegnojame, lydimi skvarbių prižiūrėtojo akių…

Dar užsukame į vadinamą Otelo bokštą, pareiname stora gynybine siena ir, paklaidžioję negyvomis Famagustos gatvelėmis, leidžiamės į graikišką dalį – pajūriu link Greko iškyšulio (Cape Gkreko). Vėl kontrolės punktas, bet šįkart neužtrunkame ir, pravažiavę pro kurortines vietoves Pernerą, Protarą, Paralminį, neolito laikų kapavietes, jau vilgome kojas nešaltame pietrytinio Kipro vandenyje. Laukinis tai kraštas, kiek primenantis tamsią Gibraltaro uolą. Tai paukščių karalija, tarsi mūsų Ventės ragas. Žemė čia tamsiai raudona, uolėta, o pakrantės, kurias kiprijotai laiko puikiais paplūdimiais, daug nusileidžia mielam Palangos smėliukui.

Pagaliau apsistojame Agia Napos kurorte, kuris vadinamas vakarietišku ir kuriame randame šiokį tokį poilsį. Miestas, kaip ir dera kurortui, švarus, šiuolaikinis, bet dar neatgijęs po ne sezono meto. Daug alyvmedžių, nuo rudens dar kabo ir krinta papuvę apelsinai, o štai citrinmedžių vaisiai, kurių keletą nusiskiname, visai kvapnūs ir sultingi. Vakare miestas apmiršta, tad dar kartą nueiname į jaukią, puikaus dizaino ir interjero kavinę „Jello“. Net išsižiojome, kai su mumis jauna padavėja prašneko lietuviškai: prieš dvejus metus Dovilė draugų pakviesta ėmė dirbti Agia Napoje ir dabar tuo darbu labai patenkinta. Šiemet ji pasikvietė dar dvi drauges iš Lietuvos… Ragaujame graikiškos „Metaxa“ (stiprieji gėrimai čia gal trečdaliu pigesni negu Lietuvoje), alaus „Keo“, valgome tradicinę musaką (troškinys su daržovėmis), meze ar mezedes (patiekalas iš 15 dalių), souvlakį (ant grotelių kepti mėsos, žuvies, daržovių gabaliukai su bulvių apkepu). Visa tai nepigu – vidutiniškai patiekalas po 12 eurų, tačiau kaip neparagausi tradicinės graikiškos virtuvės, o turkiškoje dalyje – įvairių kebabų (jie čia pigesni). Gyvename „apartamentuose“ – taip vadinami viešbučiai šeimoms, kur yra du kambariai, virtuvė, o ir kaina ne sezono metu vos 30 eurų parai.

Bet laikas susirūpinti kelione namo. Dar apžiūrime neįspūdingą Larnakos senamiestį, palmių alėją pakrantėje, oro uoste atiduodame nuomotą automobilį (kelionė juo pasiteisino, nors nuoma 7 paroms nepigi – su draudimais ir pilnu benzino baku apie 280 eurų), ir apie 3 val. nakties jau kylame link Frankfurto.

Tiesą sakant, pasiilgome ramaus ir sodraus Tėvynės peizažo, sniegu padengtų ir šaltų Lietuvos laukų, sodybos Labanore, kuri greičiausiai dar nerodo pavasarinių gyvybės ženklų. Tikime, kad grįšime į šį istorijos ir karų nugyventą kraštą, bet kitu metu – gal gegužės ar rugsėjo mėnesį. „Aksominis“ keliautojų amžius reikalauja ir „aksominio“ sezono gamtos…

7 comments to SVEČIO ĮRAŠAS: Rojus kiprietiškai. Bet Lietuva gražesnė…

  • Laura

    kol konkursas neprasidejo, pasiziurekit, kaip vis del to atrodo Lietuva turistu akimis

    😉

  • Idėja dėl konkurso sveikintina 110%, bet reikia dar prie jos kiek padirbėti. Labai panašus į siūlomą konkursą pernai buvo ne tik suorganizuotas (http://www.kelionesirpramogos.lt/?p=2913) , bet ir spėta jame sudalyvauti.

  • (ne)turistė

    Labai gražiai čia viskas aprašyta – visos įžymybės ir lankytinos vietos,istoriniai momentai, gamta, žmonės…
    Ar atsirastų kas nors, galintis parašyti tokios panašios apimties apžvalgą, kaip atrodo Lietuva užsieniečiui, atvykusiam pasižmonėti kokiai 10-čiai dienų? Kaip sutalpinti būdingiausius Lietviško peizažo, istorijos, kultūros bruožus į 100-tą teksto eilučių?
    Skelbčiau konkursą, jei būčiau ekovasara.lt kūrėjas…

  • Kelionės smagios dar ir dėl to, kad parsiveži nuostabių dėjų sodybai. Pvz. pernai, keliaujant po Vokietiją, man labai patiko miestų gėlynuose kartu su gėlėmis auginamos daržovės, tarkim, burokai. Gražu, originalu ir vokiškai praktiška!

  • Stebiuosi ir pavydžiu Česlovo gebėjimu džiaugtis gyvenimo akimirkomis, pamatyti groži net tik apskritai, bet ir smulkmenose, pasidometi istorija, kultūra ten kur atsirandi. Skaitan šį įrašą ne tik pakeliauji po Kipra, bet ir sušyli …

  • Autorius

    Yra įvairių duomenų dėl to figmedžio amžiaus. Rusiškam „Poligloto“ leidinyje apie Kiprą (jį pirkau rusų knygyne Žirmūnuose) rašo, kad jam „daugiau kaip 700 metų“. Kipre radau, kad jis yra 600 m. senumo… Taigi, duokim daugiau, negaila…

  • Aniger

    tai ar 600 ar 700 metų tam figos medžiui?

Leave a Reply

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>