Tarpukario filosofas Kazimieras Pakštas yra siūlęs įsteigti lietuvių koloniją Madagaskare. Afrikos skurde lietuvis jaustųsi kaip rojuje, nes visi jam pavydėtų. Tokia esanti lietuviška laimės formulė.
Prisipažinsiu, kad iki šio savaitgalio nieko nebuvau girdėjęs apie šią knygelę, tik prieš keletą metų skaitęs šios autorės „Linksmą knygą apie suomius ir Suomiją“, tad susigundžiau ir įsigijau tikėdamasis panašaus „lietuviško“ varianto. O ir knygos viršelis pasirodė toks ekovasariškas 🙂
„Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“ yra tarsi skirtas ir užsieniečiams, tačiau, tikiu, kad ir dalis perskaičiusių šią knygą lietuvių pasijus lyg patekę į naujos Borato serijos filmavimo aikštelę kur nors šalia geografinio Europos centro. Nors, kita vertus, stebėtis nelabai yra kuo, nes knygoje viso labo tik pateikiami faktai iš mūsų kasdienės, iki skausmo pažįstamos aplinkos. Autorei derėtų tik padėkoti už vykusiai panaudotas citatas iš Donelaičio „Metų“, nuotaikingas ir originalias iliustracijas bei enciklopedišką tikslumą renkant darbinę medžiagą būsimųjų Lietuvos įvaizdžio strategijų kūrėjams.
O tie, kurie kasdien plečia akiratį žiūrėdami lietuviškas žinių laidas, dieną pradeda ir baigia keikdami durną konservatorių valdžią sugalvojusią statyti atominę elektrinę, šioje knygoje neras nieko nauja. Tikrai neverta mėtyti sunkiai gautos pašalpos pinigų kažkokios bobos pezalams. Juk už tą pačią sumą išeitų kokie penki bambaliai „Karžygių“ alaus!
Skaitant šią knygą manęs visą laiką neapleido mintis, kad „mažėjant tautai, mažėja ir durnių“. Toks turbūt ir galėtų būti moralas. Šia optimistine gaida ir galima baigti. Būtent tai mane ir toliau motyvuos kaskart atvykus į sodybą su pasididžiavimu iškelti trispalvę. Kaip savo Tėvynę mylinčiam piliečiui.
puikus straipsniuks 🙂
o ir viršelio gamtovaizdis labai artimas Šilams, ačiū Lavastei ***