PLAČIOS ŠYPSENOS visiems, užklydusiems į EKOVASARA.LT!

Mėnulio fazė


Delčia
Delčia

Mėnulis Vandenio ženkle
23 Mėnulio diena

Dienos trukmė

Saulė teka 05:02
Saulė leidžiasi 19:55

PRADŽIA

Kodėl pasirinkome būtent tokį pavadinimą šiam blogui? Viskas labai paprasta - todėl, kad mes, būdami vasarą Lietuvoje, nemažai laiko praleidžiame savo sodyboje, ir tai tapo visus šeimos narius vienijančiu pomėgiu. Taigi, viską sudėję ir gauname EKO (graikiškai οίκος – namas, būstas) + VASARA + LT :-)

Vieną pavasarį mane sukrėtė vaizdelis. Mūsų daugiabučio namo kieme, puikiai įrengtoje, modernioje vaikų žaidimo aikštelėje, žaidė mažyliai. Stebėjau gal porą valandų. Vaikai nučiuožia nuo čiuožyklos. Pakyla. Vėl nučiuožia. Ir taip suka ratus, kaip robotukai. Kiek pabodus čiuožti, jie aplekia čiuožyklą ir vėl čiuožia. Pasidarė baisu dėl monotonijos aplinkoje, kurioje auga mūsų vaikučiai…

Kartą aplankiau kaime giminaičius, pamačiau lakstantį pusnuogį berniuką. Buvo vėlyvas ruduo. Šiurpas nukrėtė – kaip jis nesuserga?…

Su draugais norėjome išsikepti gamtoje šašlykų. Apvažiavome labai daug aplinkinių vietų – vienur užimta, kitur pridergta, dar kitur mums nepatiko. Tiesa pasakius, praėjo ir noras kepti tuos šašlykus…

Pastebėjau, kad vyro akys sužiba, kada vaikštome po ūkinių prekių parduotuves, pristatytas įvairiausios technikos: krūmapjovių, šienapjovių, benzopjūklų, traktoriukų. Mano pačios akys vis dažniau supermarketuose užkliūdavo už kaimiškų sodybų žurnalų, gėlynų nuotraukų. Taip natūraliai mūsų šeimoje atsirado kaimiškos sodybos poreikis…


Nuo sodybos iki Varnių ~7km, iki Telšių ~23km, iki Palangos ~110 km, iki Vilniaus ~260km.

Pirmieji metai: atvažiavus į sodybą, mūsų vaikas iš mašinos nelipo visą savaitgalį. Mes darbuojamės, valome aplinką, o mažylis sėdi visą dieną mašinoje su praviromis durimis ir vis klausia, kada važiuosime namo. Galvoju, išprotės vaikas… Tačiau po trijų dienų įvyko stebuklas – jis ne tik išlipo iš mašinos, bet pasiėmęs tėčio įrankius pradėjo darbuotis prie namo remonto, o bekasant griovį prie pamatų ir jame radus gyvačių lizdą visiškai neišsigando, nors lizde tūnojo tuzinas gyvačiukų. Kaip vėliau išsiaiškinome, ten buvo gluodeno lizdas…

Nuo gryno oro ir ir fizinio darbo vakare krisdavome lyg negyvi, tačiau mums, protinį darbą dirbantiems miestiečiams, tai tapo geriausiu poilsiu. Kiekvienas čia rasdavome sau artimą dūšiai užsiėmimą – rinktis tikrai buvo iš ko: kalti ar dažyti, kasti ar sodinti.  Vakarais po visų darbų nulėkdavome į ežerą išsimaudyti, o po to grožėdavomės vakarėjančiu vasaros dangumi su taure vyno rankoje. Štai taip mūsų šeima įsimylėjo ekovasaras