Raudonu stačiakampiu apibrėžtoje teritorijoje aiškiai matosi, kad miškai plytėjo tik į šiaurę nuo sodybos, kairėje kelio Žarėnai-Varniai pusėje. Rusiškas XX a. pradžios karinis žemėlapis
Mūsų sodyba dabar – iš visų pusių miško apsuptas vienkiemis, kuriame tik vasarą šiek tiek suintensyvėja žmogiškoji veikla. O Gaspadinė dar puikiai prisimena, kad vos prieš tris dešimtis metų sodyba buvo gyvo kaimo dalis (bent penkios trobos kilometro spinduliu, kuriose gyveno apie 20 žmonių), kuriame virte virė gyvenimas. Palaipsniui buves kaimas pasikeitė neatpažįstamai – senieji gyventojai išmirė, jų vaikai išsibarstė po miestus, trobesiai sutręšo, buvę daržai užžėlė krūmokšniais. Taigi ženklų, kad ankščiau aplinkui plytėjo dirbama žemė ir stovėjo trobos, tampa vis sunkiau pastebėti.
Ši vasara sodyboje buvo kitokia. Prakaituota, uodų ir bimbalų sukandžiota, su pūslėmis ir mazoliais ant rankų, bet jau leidusi šiek tiek ir atsipūsti bei tiesiog praleisti laisvalaikį gamtoje. Visgi, jau penkti metai kaip sodybaujame, tad „nežinai už ko griebtis“ laikai po truputį praeina.
O čia medyje išraižytas veidukas-šypsiukas - turėjo priminti originalą iš "Aviuko Šono"
Vakarais po darbų jau nebekrentame be žado į lovas, o dar lieka jėgų prie laužo pavakaroti. O ir susikurti laužus galime sau leisti tikrai ypatingus – juk aplink miškai, jokių problemų dėl malkų nėra, tad pora visureigio priekabikių šakaliukų vienam laužui čia yra norma.
Gaspadinė kiekvieną sodybos kampelį išblizgino – daržuose anei vienos piktžolės, o kiekvienas gėlynas tiesiog akina savo grožiu. Žiedus krovė būsimasis rožynas, pirmuosius vaisius brandino slyvos ir obelys. O ir prūdas vasaros pabaigoje neatsiliko nuo bendros nuotaikos ir prisipildė vandens
Dienos metu irgi jau atsirando laiko ir futbolo kamuolį paspardyti, ir tritaškį įmesti, ir prie ežeriuko palėkti atsigaivinti. Net gaspadoriukas padidino sodybos reitingus, nes: „jau galima žiūrėti kaartūn netvork kaip Vilniuje“, „yra tikri futbolo vartai“, „jau galiu užlipti virvinėmis kopėčiomis aukščiau už Domantą“. Dabartinis jo sodybos vertinimas yra “pusė iki begalybės“. Taigi, dar yra kur tobulėti
Dažniausiai tėvai neturi specialaus išsilavinimo, kaip auklėti savo vaikus. Juos auklėjame savo pavyzdžiu ir širdimi. Juokingai atrodo, kai tėvai savaitę nekreipę dėmesio kuom vaikas užimtas, savaitgaly pradeda „masažuoti“ savo atžalą. Įsivaizduokit, ką apie tokį tėvų elgesį mano vaikas
Visai kitaip atrodo, kai vaikas kartu su tavimi gyvena tuo pačiu rimu – sodyboje tai pavyksta geriau negu bet kur kitur. Ryte susėdus prie pusryčių stalo kartu aptariami būsimos dienos darbai, visi pasidalina užduotis. Visiems viskas pasidaro aišku, jokio blaškymosi ir taip išvengiama impulsyvių auklėjimo priepuolių. Vakare, jau einant miegoti, aptariami praėjusios dienos 3 labiausiai patikę dienos įvykiai ir 1 įvykis, kuris „nepatiko“. Taip sužinome apie vaiko pomėgius, labiausiai jį sujaudinusius dalykus. Kiekvienas stengiamės nekartoti tų pačių įvykių, tad taip lavėja ir vaiko atmintis bei išradingumas.
