Prieš dešimt metų, 2007-aisiais prasidėjęs sodybos etapas šiandien baigėsi… Tačiau sodyba niekur nedingo ir tęs savo gyvenimą kartu su naujais Gaspadoriais, kurie ja toliau rūpinsis, prižiūrės ir keis pagal savo fantaziją ir norus.
Smagu, kad atsirado žmonės, kuriems, kaip ir mums prieš dešimt metų, dega akys, kurie yra kupini entuziazmo ir energijos. Smagu, kad mūsų sukurtos gerovės nepraris gamtos gaivalai. Smagu, kad ir toliau bus romantiškai vakarojama prie laužo, rengiamos „Šilinių“ futbolo varžybos, rudenį obelų šakos links nuo obuolių, o traktoriuko variklio burzgimas reikš, kad netrukus sodybos veja bus pavyzdingai nušienauta.
O mums sodyba prisiminimuose išliks dėl daugybės paprastų ir kartu labai asmeniškų dalykų.
Sauliui sodyba primins savo rankomis pasodintą sodą, maudynes ežere nuogam, „benzo tiūtą“ ir sulaužytą nosį.
Loretai tai buvo ant sviesto kepti baravykai, lapų grėbimas ir laikas, kai „visa šeima ir kartu ir atskirai“.
Juliukas čia išmoko pažinti grybus, dirbti vyriškus darbus, spardė fulę ir linksminosi Tarzanyne.
Prisiminsime ir Babą, išlendančią iš užu lazdynų krūmo, ir smagias Velykas su Alytaus seneliais.
Ir šeimos šventes, ir giminių susitikimus, kurias linksmai minėjome sodyboje.
Tai buvo laikas, kai buvo galima daryti beveik viską ir kūrenti „laužus iki daugaus“.
Dešimt metų sodyboje padovanojo daugybę nuostabių ir nepamirštamų akimirkų, kurios tapo mūsų šeimos istorijos dalimi.
Dabar sodybos istoriją rašys nauji žmonės. Linkime jiems sėkmės ir pažadame viena akimi stebėti kaip jiems sekasi 🙂
Ir džiugu dėl sodyboje praleistų tų nuostabių metų, ir truputėlį graudu…čia kaip su pirmąja meile – ir išsiskirti sunku, ir pamiršti neįmanoma… Su didžiausia pagarba „Ekovasaros“ įkūrėjams, metraštininkams ir veikėjams!!!
Tą proga valgėme tortą su šilauogėmis ir pūtėme torto žvakutes linkėdami sau tokių nuostabių akimirkų naujuose mūsų namuose.