Raudonu stačiakampiu apibrėžtoje teritorijoje aiškiai matosi, kad miškai plytėjo tik į šiaurę nuo sodybos, kairėje kelio Žarėnai-Varniai pusėje. Rusiškas XX a. pradžios karinis žemėlapis
Mūsų sodyba dabar – iš visų pusių miško apsuptas vienkiemis, kuriame tik vasarą šiek tiek suintensyvėja žmogiškoji veikla. O Gaspadinė dar puikiai prisimena, kad vos prieš tris dešimtis metų sodyba buvo gyvo kaimo dalis (bent penkios trobos kilometro spinduliu, kuriose gyveno apie 20 žmonių), kuriame virte virė gyvenimas. Palaipsniui buves kaimas pasikeitė neatpažįstamai – senieji gyventojai išmirė, jų vaikai išsibarstė po miestus, trobesiai sutręšo, buvę daržai užžėlė krūmokšniais. Taigi ženklų, kad ankščiau aplinkui plytėjo dirbama žemė ir stovėjo trobos, tampa vis sunkiau pastebėti.
Bandydamas įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti sodyba ir jos prieigos prieš 50 ar 100 metų, atkreipiau dėmesį sodyboje ir ją juosančiame miške augančias tris įspūdingo dydžio liepas. Kiekviena jų bent trigubai storesnė už miške augančius medžius, kiekvienos aukštis galėtų būti 20 ar net daugiau metrų. Akivaizdu, kad jos į sodybą atsikraustė kur kas ankščiau, nei miško medžiai.
Internete aptikau dar prieškarinį žemėlapį, kuris dengia ir dabartinę sodybos teritoriją. Jame akivaizdžiai matose, kad miškų aplink sodybą tuo metu nebuvo, o teritorija į pietus apimanti Rešketos upelio baseiną buvo gyvenimui ir žemdirbystei nelabai tinkamos pelkės. Jau sovietiniais laikais prasidėjusi melioracija šlapes nusausino, Rešketos vagą išlygino, o aukščiau esantys lengvo dirvožemio laukai, dėl sumažėjusios gruntinės drėgmės, prarado savo našumą. Taip kaimas, kurį kadaise supo dirbamos žemės laukai ir ganyklos, atsidūrė miškininkų rankose, kurie netruko jį apsodinti mišku.
O dabartinį sodybos prieigų vaizdelį puikiai iliustruoja palydovinės nuotraukos. Nuoroda čia – http://www.maps.lt/map/?lang=lt#obj=392694;6184682;Pa%C5%BEym%C4%97tas%20ta%C5%A1kas;&xy=392701,6184820&z=2000&lrs=orthophoto,stops,zebra
Algi, du nykščiai į viršų už SAULORĖS pavadinimą 🙂
Sveiki,
iš autoriaus pristatymo, kaip yla iš maišo, lenda mintis, kad jis norėtų atgaivinti senąjį kaimą, kuriame gyventų daugiau gyventojų ir jo sodyba nebūtų vieniša, „it girios vidury vieniša trobelė ant vištos kojelės“.
Kiek aš iš savo „išmanymo“ suprantu, senovėje pirmiausiai įsikurdavo dvaras (jau yra, siūlau pavadinti SAULORĖS dvaru – tai gražus lietuviškas sudurtinis žodis nuo SAU lius + Lo reta, žemaitiškas trumpinys būtų LORĖ). Apie dvarą, dvarponis įkurdindindavo valstiečius (kažkada – baudžiauninkus), na o dabar -sugyventinius, t. y. gerus kaimynus, su kuriais būtų galima bendrauti, grybauti, uogauti ir t. t. kadangi tapau bedarbiu pensininku, galėčiau kur nors prie įvažiavimo link dvaro (sodybos), apsigyventi sargo / giriniko trobelėje. Laukiu pasiūlymų. Ar siųsti CV ?
Česlovai, regis, radau Ustronio kaimo foto. Kuri Jūsų sodybos troba?
sveiki, gerai, kad gavote didelės raiškos aero nuotrauką. Mano sodyba – Molėtų raj. Čiulėnų sen. Ustronio km. Teliko vieninteliai 4-5 pastatai vidur miško. „Ustronis“ reiškia rusiškai „U storony“ – nuošalėje. Vieta tikrai nuošaly, už Ustronio kaimo eina Vaivadiškės, paskui Pašiekščiai ir tuo šis Labanoro užkampis baigiasi. Belieka miško keliukais pravažiuoti… Prašymas: gal rasite ir mano vietos aero nuotraukėlę geresnę?