Besąlygiškai nesuvaidinta

Dabar Lietuvoje vėl tapo madinga kalbėti apie patriotizmo, meilės Tėvynei, idealizmo svarbą. Ne tik žiniasklaida skamba nuo skambių šūkių, bet ugningas kalbas rėžia ir politikai, mokyklose ir darželiuose apie tai postringauja pedagogai, prie šv. Velykų stalo giminės aistringai diskutuoja  „kas labiau myli gimtąjį kraštą“ . Tačiau kad visi šie teoriniai išvedžiojimai mažai paveikūs, galima įsitikinti kad ir valstybinių švenčių dienomis keliaujant po Lietuvą – ne tik mažuose provincijos miesteliuose, bet ir didesniuose miestuose kabanti trispalvė ant privataus namo yra greičiau išimtis, nei taisyklė.

Nesiruošiu čia giliai kapstyti apie tokios situacijos priežastis, bet, apsidairius aplinkui, ne saloninio, bet realiai išgyvento, širdį suvirpinančio patriotizmo pavyzdžių nėra gausu. O krepšinio bei eurovizijos tikrai nepakanka.

Karo metais nutikusios istorijos yra nors ir skaudžios, bet puikiai atskleidžiančios patriotizmo esmę. Ir visiškai nebūtina ieškoti įkvėpimo toli užjūriuose „Gelbstint eilinį Rajaną“, kai visai šalia vyko kvapą gniaužiantys įvykiai – 1941 metų birželį, Lietuvoje, netoli Raseinių, vienas rusų tankas KV parai sulaikė vokiečių 4-os tankų grupės puolimą:

Ant kelio atsidūręs rusų tankas kovos grupei „Raus“, kurios vadavietė tuo metu buvo vos už 1,5 km į šiaurės vakarus nuo jo stovėjimo vietos, sukėlė nemažai rūpesčių. Visų pirma tankas nutraukė laidus, todėl neliko telefono ryšio su divizijos štabu, buvo neaišku, ar nepasirodys daugiau tankų, todėl buvo duotas nurodymas ruoštis žiedinei gynybai. Pionieriai gavo užduotį užminuoti kelius, o žvalgų būrys buvo skubiai išsiųstas išžvalgyti apylinkes. Jis netruko nustatyti, kad apylinkėse daugiau tankų nėra. Tačiau ir šis tankas kėlė daug problemų. Nusidriekė didelė sanitarinių automobilių eilė – nebuvo įmanoma į užnugarį evakuoti sužeistųjų. Kai kurie, įskaitant leitenantą grafą Pletenbergą, mirė laiku nesulaukę tinkamos pagalbos. Iš Raseinių pusės sustojo sunkvežimių su šaudmenimis ir maisto produktais kolona. Keletą jų (dauguma autorių mini 12, koviniame dienoraštyje kalbama apie 2) tankas sunaikino savo pabūklo ugnimi. Bandymai apvažiuoti tanką laukais taip pat nepasiteisino. Apvažiuojant iš vienos pusės automobiliai klimpo į smėlį, kita pusė buvo pelkėta, todėl ir pro čia apvažiuoti buvo neįmanoma. Tad teko skubiai imtis priemonių šiai kliūčiai pašalinti.

Įsakymas sunaikinti tanką buvo duotas 41-ojo prieštankinės artilerijos bataliono artileristams. Iš pradžių prieštankinės patrankos prisiartino 1000 jardų atstumu, vėliau atsargiai priartėta iki 600 jardų. Ugnis buvo taikli, aštuonis kartus buvo pataikyta į tanką. Ir kai atrodė, kad viskas baigta, tanko pabūklo vamzdis lėtai pasisuko, kruopščiai prisitaikė ir metodiška ugnimi sunaikino abi naujutėles patrankas. Sprogus prie vieno pabūklo buvusiems šaudmenims, 2 artileristai žuvo, 1 buvo sužeistas.

Taip vokiečiai eilinį kartą įsitikino, kad net naujosios 50 mm prieštankinės patrankos Pak40 prieš naujuosius sovietų sunkiuosius tankus yra bejėgės.

Sunaikinti tanką buvo pabandyta 105 mm kalibro lauko patranka. Įsitikinus taiklia tanko pabūklo ugnimi, šį pabūklą nebuvo pabandyta pastatyti į tiesaus taikymo poziciją, o buvo šaudoma iš uždaros pozicijos, ugnį koreguojant. Tačiau ir tai nedavė naudos – reikėjo tikslai pataikyti, o netoliese sprogstančių sviedinių skeveldros tankui žalos nedarė.

Pasidarė aišku, kad turimomis priemonėmis tanko sunaikinti nepavyks, tad vienintelė galimybė – 88 mm zenitinis pabūklas. Vienas jų, iškviestas iš Raseinių, pradėjo atsargiai slinkti prie tanko iš pietų. Pats tankas vis dar buvo pasisukęs į šiaurę, nes būtent iš tos pusės jis buvo atakuotas. Kelyje vis dar smilko anksčiau padegti sunkvežimiai. Dūmai ir trukdė gerai prisitaikyti, ir buvo šiokia tokia priedanga bei suteikė galimybę prislinkti nepastebėtiems kuo arčiau. Pagaliau pabūklui buvo parinkta pozicija pamiškėje, maždaug 500 metrų nuo tanko. Artileristai karštligiškai pradėjo ruošti pabūklą. Tačiau tankistai pasirodė turintys geležinius nervus. Kai atrodė, kad pabūklas jau baigtas ruošti, tankas staiga pasuko bokštelį ir iššovė pirmas – šūvis buvo taiklus, zenitinis pabūklas nusirito į griovį, keletas karių žuvo, kiti buvo priversti atsitraukti.

Tankas ir toliau blokavo kelią, kovos grupė vis dar buvo paralyžuota, artėjo naktis. Brigados štabe buvo svarstomi įvairūs tanko sunaikinimo variantai. Vienas jų buvo bandymas susprogdinti tanką ant jo padėtais sprogmenimis. Savanorių pionierių grupė naktį iš birželio 24 į 25 nepastebėti prislinko prie tanko ir padėjo ant jo du sprogmenų paketus: vieną jų, didesnįjį, ant virš vikšro esančios lentynos, kitą, mažesnįjį – prie vamzdžio pagrindo. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, sprogimai laukto rezultato nedavė.

Išaušo rytas, o tankas vis dar blokavo kelią. Vokiečiams teko imtis gudrybės. Buvo nutarta atkreipti tanko dėmesį. Į rytus, šiaurės rytus ir šiaurės vakarus nuo jo buvo reti miškeliai. Po juos pradėjo važinėti vokiški Pz.35(t) šaudydami tanko link. Tankistai pradėjo pastebimai nervintis, vamzdis pradėjo sukiotis kairėn – dešinėn ir nepastebėjo iš užnugario besiartinančio pavojaus.

Taigi, nukreipus tanko dėmesį, į ugnies pozicijas buvo pastatytas 88 mm zenitinis pabūklas. Divizijos koviniame žurnale rašoma, kad šūvių buvo 13 ir tik vienas jų pramušė šarvą.

Vokiečių kariai buvo sukrėsti rusų karių didvyriškumo ir todėl palaidojo tankistus su visa kariška pagarba…

Kodėl perpasakojau šią karo istoriją?  Todėl, kad ji mus moko, kad norint tapti savo krašto patriotu, reikia išmokti gerbti ir kitataučius. Tikrasis patriotizmas atsiranda tada, kada priešas priešui atiduoda pagarbą.