Dar pernai vieną vasaros popietę suklusau išgirdęs keistą garsą – neaiškų banguojantį šnarėjimą. Pasidairęs šen bei ten, ties sena liepa išvydau keistą ore kabančią dėmę. Kai nustačiau, kad tai – laukinių bičių spiečius, pasidarė smalsu, kas bus toliau, tačiau tolimesniems stebėjimams jau pasirinkau pagarbų atstumą… Gerą valandą pakybojęs ore, jis netrukus kažkur pradingo. Atidžiau apžiūrėjęs medį, prie kurio buvo atskridęs spiečius, pastebėjau, kad bičių šeimynėlė sėkmingai sau rado prieglobstį medžio drevėje, kokių keturių-penkių metrų aukštyje.
