Dar pernai vieną vasaros popietę suklusau išgirdęs keistą garsą – neaiškų banguojantį šnarėjimą. Pasidairęs šen bei ten, ties sena liepa išvydau keistą ore kabančią dėmę. Kai nustačiau, kad tai – laukinių bičių spiečius, pasidarė smalsu, kas bus toliau, tačiau tolimesniems stebėjimams jau pasirinkau pagarbų atstumą… Gerą valandą pakybojęs ore, jis netrukus kažkur pradingo. Atidžiau apžiūrėjęs medį, prie kurio buvo atskridęs spiečius, pastebėjau, kad bičių šeimynėlė sėkmingai sau rado prieglobstį medžio drevėje, kokių keturių-penkių metrų aukštyje.
Mano nuostabai, bitės per žiemą neiššalo, o pražydus sodams ir pievoms, vėl galima stebėti intensyvų judėjimą ties dreve. Pasirodo, kad bitės, turėdamos pribloškiančią pagal tobulumą kolektyvinę termoreguliavimo sistemą, be ypatingos įtampos sugeba sukurti gyvenimui reikalingą mikroklimatą, esant bet kokioms neigiamoms žiemos temperatūroms, pakelti lizde temperatūrą aukščiau už aplinkos ne 1-2°C, o 60-70°C. Vargu ar gamtoje galima rasti ką nors panašaus!
Apskritai, šie metai nustebino gyvosios gamtos permainomis, kurias pastebėjome sodyboje – nuolat galima išvysti saulėje besišildančius driežus, jau nebe pirmą kartą virš sodybos garsiai kalendamas ratus suka gandras, o lauko pelės tiek įsismagino, kad leidžaisi fotografuojamos vos iš pusmetrio atstumo! Nors sodyboje triukšmo nestinga – nuolat burzgia tai žoliapjovė, tai benzo pjūklas, tačiau paukšteliai tiek įsidrasino, kad atskrenda atsigerti iš prie šulinio stovinčios bačkos, visai greta žmonių. O nuo neatmenamų laikų vejoje karaliavę ir į neviltį savo rausimu varę kurmiai kažkur stebuklingai pradingo. Taip pat kažkur dingo gluodenai ir šikšnosparniai, kuriuos kartais irgi pavykdavo išvysti.
Nežinau visų šių pokyčių priežasčių, tačiau norėčiau tikėti, kad tai gyvosios gamtos palankumo sodybos šeiminkams ženklai 🙂
Bitės – tai reiškia „sveiką“ sodybą ir palankius gamtai ją tvarkančius žmonės. Gerai būtų po kiek laiko pasižiūrėti, kiek tos naudos iš bitelių galima išspausti: ar neverta (žinoma, atsargiai) žvilgelėti, ką gi jos ten sunešė?
Iš tiesų, šiemet gamta įdomi: daug uodų ir visokių musių, žolė auga kaip patrakus, tačiau ž.ū. naudmenims šie metai, sako, nepalankūs. Kaitra, šutra ir jį keičiantys vėjai su vėsa nieko gero neduoda augalams ir gyvūnams. Bet va viena gerai: pradėjau grybų sezoną. Tiesa, tos voveraitės dar mažos, bet užtat jaunos, šviežios, skanios. Radau rausvabaravykį, nors jis nekokybiškas. O prie pat terasos jau sumaigiau pievinį baravykėlį, kurių kasmet čia, savaitgalį atvykęs, randu po keletą. Tiesiog keli žingsniai per duris – ir baravykai…
Kiti darbai, tiesa, ne tokie smagūs: pjauni pjauni žolę, paskui išvažiuoji ir – kam tas gražumas lieka? Stirnoms, kurios visas braškes su žaluma nuskabė? Karkvabaliams, kurie vaismedžius apspito? Kažkokiai žvynelinei lygai, kuri vijoklių kamienus apstojo? (beje, tai dar nematytas padaras: geldelėmis aplipo vijoklių stori kamienai, kai nuplėši, vienos viduje lyg balti milteliai, kitų – skystis eina… Na, nežinau, reiktų specialistų paklausti…)
O šiaip laukiu ilgesnio laiko, kai galėsiu laisvai, nevaržomas nei laiko, nei artimųjų pasimėgauti Labanoro vienkiemio ir jį supančių šimtamečių miškų gėrybe. Tikiu: jubiliejui ateis toks laikas.