Ekovasara.lt

Ant sienos kabanti pasaga mena sodybos praeitį

Mūsų sodyba nėra tikroji tėvonija, tačiau ryšys su praeitimi yra labai gilus. Gaspadinės seneliai čionai atsikėlė norėdami būti arčiau dukters, o kadangi dar ir sveikata nesiskundė, tai ir ūkį laikė. Mamukas karvutę melžė, o dzedziukas kalvę įsirengė bei visiems aplinkui gyvenantiems kaimynams ūkio padargus konstravo ir remontavo. Įvairių gelžgalių dar ir šiandien daržą kasdami vis randame, o štai Baba beravėdama braškes atkasė savo Tėvelio gamintą pasagą. Ir įvairias su sodybos praeitimi susijusias istorijas prisiminė, ir ašarą nubraukė… Nuvalėm šią pasagėlę, nudažėm ir ant sienos pakabinom – kad laimę neštų ir apie sodybos praeitį primintų.

Raudonu stačiakampiu apibrėžtoje teritorijoje aiškiai matosi, kad miškai plytėjo tik į šiaurę nuo sodybos, kairėje kelio Žarėnai-Varniai pusėje. Rusiškas XX a. pradžios karinis žemėlapis

Mūsų sodyba dabar – iš visų pusių miško apsuptas vienkiemis, kuriame tik vasarą šiek tiek suintensyvėja žmogiškoji veikla. O Gaspadinė dar puikiai prisimena, kad vos prieš tris dešimtis metų sodyba buvo gyvo kaimo dalis (bent penkios trobos kilometro spinduliu, kuriose gyveno apie 20 žmonių), kuriame virte virė gyvenimas. Palaipsniui buves kaimas pasikeitė neatpažįstamai – senieji gyventojai išmirė, jų vaikai išsibarstė po miestus, trobesiai sutręšo, buvę daržai užžėlė krūmokšniais. Taigi ženklų, kad ankščiau aplinkui plytėjo dirbama žemė ir stovėjo trobos, tampa vis sunkiau pastebėti.

Skatyti toliau »