Mūsų sodyba nėra tikroji tėvonija, tačiau ryšys su praeitimi yra labai gilus. Gaspadinės seneliai čionai atsikėlė norėdami būti arčiau dukters, o kadangi dar ir sveikata nesiskundė, tai ir ūkį laikė. Mamukas karvutę melžė, o dzedziukas kalvę įsirengė bei visiems aplinkui gyvenantiems kaimynams ūkio padargus konstravo ir remontavo. Įvairių gelžgalių dar ir šiandien daržą kasdami vis randame, o štai Baba beravėdama braškes atkasė savo Tėvelio gamintą pasagą. Ir įvairias su sodybos praeitimi susijusias istorijas prisiminė, ir ašarą nubraukė… Nuvalėm šią pasagėlę, nudažėm ir ant sienos pakabinom – kad laimę neštų ir apie sodybos praeitį primintų.
Be praeities nėra ir nebus ateities… Gražiai įprasminta ***