Pasinaudojom ilguoju savaitgaliu ir nudūmėm aplankyti sodybos. Žvelgiant pro buto langus Vilniuje dar galima mėginti įsivaizduoti artėjantį pavasarį, tačiau, nuvykus į sodybą, mus pasitiko sniego pusnys didumo sulig tvora.
Taigi, pats pirmas darbas sodyboje – sniego kasimas. Sniegas pasirodė esantis dviejų sluoksnių: po keletu centimetrų puraus sluoksnio mano sniego semtuvė atsimušė į suledėjusio sniego dugną. Šito plastmasinis įnagis jau nepajėgė pramušti – taigi, teko dar griebtis ir metalinės lopetos. Mažasis gaspadorius (kuris, beje, be jokių problemų laigo sušalusio sniego paviršiumi lyg koks makvynas) tuoj pat puola padėti – čiumpa tai kastuvą, tai lopetą. Supratęs, kad darbas ne iš lengvųjų, nusprendžia procesą racionalizuoti su „sniegapjove“. Daiktas, kuris vasarą jam atstojo krūmapjovę, pasirodė tinkamas pamačyti tėčiui ir žiemą.
Po šios mankštos niekas nesikundžia apetito trūkumu. Pietums – keptos ant iešmo dešrelės ir karšta arbata. Nors saulutė savo spinduliais ir nelepino, bet diena nevėjuota, temperatūra svyruoja apie nulį. Savijautą puikiai iliustruoja garsiai nuskambėjęs pasiūlymas niekur nevažiuoti dar bent pora dienų 🙂
Po vaišių pavežėju kaimyną iki jo viekiemio. Važiuoju miško keliuku, o pusnys šalikelėse siekia automobilio stogą. Įsukam į sodybą – mus pasitinka įnirtingai amsintis sargis ir… ant stogo besišildantis rainis.
Sekantį kartą sodyboje žadam apsilankyti per šv. Velykas ir jau paskanauti šviežios klevų sulos.
Ne ką tenuveiksi, kai sniegas ausis siekia. Gamta irgi turi atsipūsti, o man belieka tik virtualiai sodininkauti. Bet ekovasara nuo to tik stiprėja ir pažada banbanūlinti su naujais darbais kai tik atšils. Cogito, sumo est!
A-a, užsidėjau antrus akinius, apėjau sodybą iš kitos pusės ir … radau vėliavą. Tegyvuoja Gaspadorius, Gaspadorienė ir Gaspadoriukas!!!
O ką reikėjo nuveikt vasarį ir kovą? Kurgi tie didžiojo Gaspadoriaus patarimai jaunam sodininkui ir sodybininkui?
Ar dėl to, kad dar vis žiema, galima ramiai drybsot prie teliko?
Tai ką, visus trijų mėnesiį darbus reiks per balandį apžiot???
trispalvė tikrai už pusnies užlindo, bet kas ieško, tas randa http://www.flickr.com/photos/ekovasara/4429431348/
o kurgi trispalvė, kad nematyt?
Ar pusnyse prasmego, ar Gaspadorius tik giriasi, kad visada, kai atvyksta į sodybą, visų pirma iškelia vėliavą???
apie katinėlį galiu pasakyti, kad jis gudrutis – žino, kur šonelį ar nugarytę pasišildyti… o ir šeimininkas geranoriškas – kopėčias laiku ir vietoj pastatė 🙂
gaila, kad be sniego pusnių didumo ir jo kasimo kitokių įspūdžių kaip ir nepatyrėt…
O juk žiema miške tokia užburianti…
Tikrai žinau, kad amžinos vasaros kraštuose yra žmonių, be galo pavydinčių mums to nuostabaus metų laikų grožio kaitos, o ypač žiemos stebuklų…
Ne vien nuveiktais darbais ir nuotykiais galima pasidalinti – o kur žvėrelių pėdsakų labirintai, puošnūs pasakiški medžiai, nenusakomo baltumo pataluose įmigę krūmokšniai?…