Šiandien, visiškai spontaniškai, praeinant pro gyvūnų parduotuvę, šeimos taryba nubalsavo, kad nuo šiol nebegalėsime išgyventi be žiurkėno. Taigi, džiungariškos veislės vyrukas jau mūsų namuose.
Tiesiog nebegalėjome pasakyti „Ne“, kai penkiametis parodė, nors kiek ir netikėtą, bet labai didelį ryžtą turėti kažką gyvo, kuo galėtų pats rūpintis ir globoti. Pamatėme mažoje širdelėje daug daug šviesos, kai nuskambejo: „Jo vardas bus Čikas“
Atgijo ir asmeniniai prisiminimai, kaip ir pats vaikystėje laikiau žiurkėną, kaip jį maudydavau ir kaip jis po to žaismingai pats prausdavosi, kaip kišdavau jį į užantį, o jis bandydavo rasti saugią slėptuvę. Todėl labai puikiai suprantu ir savo sūnaus norus.
Tiesa, žiurkėno laukia nemenki išmėginimai. Pragyvenus sėslų gyvenimą mintant „pakeliniu“ ėdalu, teks pratintis prie ilgu kelionių ir ekologiško graužalo. Tariam jam „Sveikas atvykęs“, palinkim aštrių dantų ir pūstų žandų sėkmės, o kaip jau jam seksis iš tiesų – pagyvensim ir pamatysim.
Sudie, Čikai…
as tai turiu nauja veisle nors tikro pavadinimo nezinau ligt ten panduku veisles ziurkenas as ji labai myliu
su kuo ir sveikinu!!! dabar auginti Čiką bus daug lengviau – yra patyrusių…
Tik neįsivaizduoju, kaip ilgai su tuo taikstysis mama. Na, bet jeigu jau šeimos Taryba taip nubalsavo, tai – sėkmės!!!