Sodyboje praleistas savaitgalis buvo kaip reta vėjuotas. Saulutė irgi nelepino, tad reikėjo smarkiai suktis darbų sukūryje, kad nesušaltum. Tačiau viską savo kelyje verčiantis vėjas „pripūtė“ ir įvairių smagių sodybinių idėjų.
Pirmutinė idėja – pasistatyti vėjo malūnėlį. Galėtų akį džiuginti, kurmius linksminti, o generatoriuką pajungus, ir neprašytus svečius pagąsdinti. Tokį savaitgalį kaip šis, „vėjo jėgainė“ būtų pakankamai prigaminusi elektros ne tik visoms varnoms, bet ir visiems Varniams…
Sekantis sumanymas – aitvarų meistravimas ir skraidinimas. Vėjas – tai aplinkai draugiškas aitvaro variklis, kuris gali jį nesunkiai pakelti net į kelių šimtų metrų aukštį. Suktų sau serpentinus aukštai danguje ir stebintų paukštelius, dar nemačiusius tokio dyvo. O kitais metais galėsime Aitvarų šventę rengti ne Zapyškyje, bet savo sodyboje. Ir dar turime pakankamai laiko tobulinti inžinerinius įgūdžius ir kelti laidymo kvalifikaciją. 🙂
O vėjui nurimus, galima į dangų sėkmingai kelti ir oro balionus. Dabar populiarūs „kiniški žibintai“ – skrendantys ir šviečiantys danguje, o ypač įspūdingai atrodantys naktį. Ne ką mažiau džiaugsmo gali sukelti ir iš paprasto laikraštinio popieriaus sumeistrautas oro balionas. Nors daugelio tokių self-made „NSO“ skrydis baigiasi supleškėjimu dausose, tačiau reginys nuo to tikrai netaps prastesniu.
Jau spėjau užmesti akį ir į S. Kirdeikio „Konstravimas laisvalaikiu“ knygelę. Regis, visos šios idėjos tikrai pakankamai nesunkiai realizuojamos, o tai smarkiai padidina tikimybę turėti ir veikiančius jų prototipus. Taigi, bandysim.
jau turim ir sioki toki realu protopipa – paciu susimeistrautas is skardos ir medzio, kurmius gasdinantis, nors elektros ir negaminantis, vejo malunelis jau suka savo sparnus!