Žemaitiją visą savaitgalį be perstojo merkė liūtys. Darbuotis tokiu oru lauke menkas malonumas, tačiau jeigu ta veikla – grybavimas, galima kiek ir pakentėti. Tuo labiau tada, kai grybai tiesiog patys „lipa“ į pintines. Vieną grybą pjaudamas jau kitą matai – apima toks azartas, kad negali sustoti!
Keliauti toli nereikėjo – baravykų, šilbaravykių, voveraičių kolonijos įsikūrė visai šalia sodybos. O rudmėsės dygo tiesiog pievoje prie trobos – vieną dieną jas nurenki, o ant rytojaus, žiūrėk, jų ir vėl pilną krepšelį parsineši. Žinoma, važiuodavome pagrybauti ir kitur, bet savo kieme rastas grybas – ypatingas džiaugsmas.
Grybavome keturiese ir kiekvienas per gerą valandą pririnkdavome po nemenką krepšį. Taip per dvi dienas susidarė aštuonios pilnos pintinės. Jeigu šią kaitrią vasarą grybai smarkiai kirmijo, tai dabar rasti sukirmijusį – reta išimtis. Dėl to ir nuostoliai buvo minimalūs: beveik visi grybai, kuriuos prisirinkome, nukeliavo į „puodą“. Dalį grybų iš karto virėme ir vietoj skanavome, baravykus daugiausia džiovinome, o rudmėses sūdėme.
Tolimesnis grybų likimas priklausys nuo Gaspadinės išmonės. O tuo tarpu šeimyna jau išsakė savo pageidavimus: vieni užsisakė pyragėlių ir silkės, kiti – barščių su grybais. Jau ir dabar seilė varva…
gaila, kad šiemet visai neteko pagrybauti 🙁
Jo, grybų tiek daug, kad šungrybius spardome vietoj futbolo kamuolio!
Daug grybu !!!!!!!!! Man visi sako kad šiemet dauk ju buvo.Dar mes su Saulium sakem kad siemet bus nedauk.
Šiais metais, grybų šventė buvo išskirtinė – tokios grybų gausos, kiek gyvename šioje sodyboje, dar nebuvome matę. Šioje nuotraukoje pavaizduoti tik pirmos dienos laimikiai. Antra diena prigrybavome daugiau, bet sudėlioti visus grybus ir nufotografuoti niekam nekilo mintis. Žavėjausi savo sūneliu, kuris puikiai atpažino grybus ir taip pat puikiai juos rasdavo. Džiaugsmas visiems liejosi per kraštus. Vakare net užsimerkus matydavau grybus …