Turintiems naminius gyvūnus išvykos iš namų – visada didesnis ar mažesnis iššūkis. Mūsų augintinis Čikas (Jūros kiaulytė) labai nemėgsta likti vienas namuose, o ir palikti kelioms dienos jo vieno jau nelabai ir išeina, tad į sodybą iškeliavome visi kartu.
Vos atvykus, kiauliukas vos nepaspruko, nes paleistas ant žemės iš karto nėrė artimiausio plyšio link. Gerai, kad šis pasitaikė aklinas, tad jį pavyko sugauti. Gaspadoriukas tuoj pat pirmiausia iš malkų, o vėliau ir iš plytų jam sudėliojo aptvarėlį, kuriame gyvūnėlis jau galėjo saugiai šmirinėti prižiūrimas akylo sargybinio.
Ar dar per daug šalta ir vėjuota buvo, ar per daug neįprasta aplinka, tačiau kiauliukas daugiausia tūnojo įsispraudęs į kamputį. Tad teko vėl jį perkelti atgal į jo narvelį, kuriame šis jautėsi kur kas geriau – tapdavo guvesnis, grauždavo maistą. Tačiau, kad ir kiek stengėmės, per visą išvyką gyvūnas „neištarė nė žodžio“, t.y. neišleido nei vieno garso (savo namuose Vilniuje Čikas yra labai „kalbus“ – sveikinasi ryte, pasitinka grįžus iš darbo, ir t.t.).
Gyvūnams reikia pastovumo, o viena-dvi dienos – per trumpas laikas adaptacijai. Na, bet artėja atostogos per kurias aplinkos pasikeitimas bus neišvengiamas ir dar kur kas ilgesniam laikui, tad tikėkimės, kad ši išvyka tapo naudinga „treniruote“.
Parašykite komentarą