Metams bėgant pastebi sodybos grožį ten, kur kitiems atrodo, kad tarsi niekas ir nepasikeitė. Džiaugiesi lyg ir nereikšmingais dalykais – tvarkingai sugrėbtais nukritusiais lapais („barsukas“ iš peties pasidarbavo 🙂 ), į naują vietą persodintu krūmu, lietaus vandens sklidinu kubilu. Įsiklausai kaip šimtametę liepą stuksena genys, išgąsdini palėpėje pasislėpusį šikšnosparnį, nusiskini obuolį prinokusį jau tavo paties sodintame sode. Atkreipi dėmesį į pačias smulkiausias detales. Jausmai uždega kraują, kaip Hiperpolės dainoj.
Grok susimildama, grok
Tu nejauti, ką man tai reiškia
Mano dainai pritrūko drąsos
O muzika liejas taip aiškiai
Grok susimildama, grok
Apie ilgesį žavesį jėgą
Mano ilgesiui trūksta erdvės
Mano laimė pusnynuose miega
Grok susimildama, grok
Jei pirštai iš nuovargio degtų
Tu nejauti, ką man davei
Tu man saulę uždegei naktį
Aš noriu ištirpti garsuos
Aš noriu atgimti iš naujo
Tu grok susimildama, grok
Te muzika uždega kraują
Grok susimildama, grok
Jei pirštai iš nuovargio degtų
Tu nejauti, ką man davei
Tu man saulę uždegei naktį
Kiekvienas vaikas yra savo tėvelių kopija – nepriklausomai nuo amžiaus…
Koks poetiškas ir lyriškas aprašymas!!! Džiaugiuosi, Sauliuk, už Tave. kad taip subtiliai moki jausti,,, Esi mano vaikas, bet niekada, tikriausiai, neteks man Tave pažinti iki galo. Galiu tik mylėti…