Žiema šiemet pasitaikė tokia, kokios seniai jau neregėjom. Net į sodybą nesiryžom kišti nosies – per sniegą nei privažiuosi, nei pribrisi. Tačiau, jeigu Mohametas neina pas kalną, tai tenka kalnui eiti pas Mohametą, regis, taip? Taigi, ko negalime pamatyti, galime kuo puikiausiai įsivaizduoti. Vieną vakarą taip ir padarėme – kiekvienas pabandėme nupiešti sodybinį gyvenimą. Kaip mums pavyko – spręskite patys 🙂
Čia mažiausiojo gaspadoriaus piešinys. Jis jį pakomentavo taip: „čia yra karas, o jis buvo dar tada, kai dar visai nebuvo sodybos“.
Na, o ką byloja kitų namiškių piešiniai? Pavyzdžiui, vieno kūrinio spalvos aiškiai rodo, kad jo autoriui pats gražiausias metas yra vasara, kai visa aplinka švytėte švyti. Kitame piešinyje pavaizduoti objektai išduoda, kad kai kas, vis dar nuo žagrės nėra atsiplėšęs…
Dar pridursiu, kad piešti mums visiems – nuo mažiausio iki paties didžiausio – tikrai patiko. Net neskaitant visokių pedagoginių šio užsiėmimo privalumų, tai šaunus visą šeimą vienijantis užsiėmimas, be to – puiki alternatyva televizoriui. Taigi, pradėję piešti, vis dar negalime sustoti!
panašu, kad jau nekišat nosies į lauką, o tik piešiat…Eikit pačiužinėti, paslidinėti, mankštinkit raumenis žagrei suvaldyti ir nugarai lankstyti…
O kai jau visiškai sniegas užbers akis ir užpustys visus kelius, tai dar pabandykit nupiešti žiemą, kas joje gražiausia…
jo, viltis sulaukti vasaros mirsta paskutine…