Gluodenas. Lot. Anguis fragilis
Gyvataro tema mūsų šeimoje gyvuoja kelis dešimtmečius. Mat nuo mūsų senelių laikų gyvatės nepalieka sodybos. Vėliau išsiaiškinome, kad tai – gluodenai. Savo išvaizda jie primena gyvatę, todėl Lietuvoje dar vadinami geležine gyvate, varine gyvate. Retesnis senovinis gluodeno lietuviškas pavadinimas – žibulis (šaltinis – Vikipedija). Taigi, kadangi gluodenai gyvena apie 50 metų, tai mes augome kartu su jais ir jie pasidarė tokie mums mieli, kaip seni draugai 🙂
Trumpai apie gluodenus. Jie mėgsta drėgmę, aukštą žolę, pievas, sodus, daržus, aptinkami ūkiuose ir dirbamuose laukuose. Gyvena miškuose, o taip pat neretai aptinkami kaimo sodybose. Slepiasi po rąstais, akmenimis, po medžių šaknimis ar purioje dirvoje. Taigi, mūsų sodyba jiems – „rojus žemėje“. Gluodenas miega žiemos miegu nuo spalio iki vasario-kovo mėn, taigi, jei vasaris nebus šaltas – greitai pasimatysime.
Bet tikriausiai suprantate, kad gluodenai mums sudaro ir tam tikrų nepatogumų. Kad jie nenuodingi ir nėra ko jų bijoti, apie tai galiu drąsiai kalbėti tik prie vyno taurės, bet kai tik aš juos pamatau – išgąstis garantuotas. Jiems, kaip ir kitiems mūsų žaviesiems kaimynams, suradome vietą. Daržo pakraštyje, kur seniau buvo daržinė, palikome seno šieno, ten jie ir apsigyveno, susisuko lizdus. Su jais mes susigyvenome, bet teigti, kad juos labai pamėgome, dar negaliu. Taigi, teko abibrėžti jiems komforto zoną. Kadangi sodyboje nuolat pjaunama žolė, ji nėra dedama į krūvas, tai mūsų draugeliai mažiau kursuoja po kiemą. Tačiau ravėti daržą be pirštinių nepatarčiau – ne kartą teko sučiupti už uodegos kokį gluodenuką. Tokiais atvejais klyktelėju nuo dūšios, tačiau namiškiai į trumpus išgąsčius nereaguoja, nes žino, kad vėl susipažinau su kokiu nors nauju mūsų kaimynu. Padarėmė klaidą, kad prie lauko tualeto įrengėme komposto krūvą, ten besišildančius juos tenka dažnai pamatyti. Per visą vasarą vyras nerado laiko perkasti šią krūvą, bet jau numanau, kodėl šie darbai buvo atidėliojami 🙂
Vietoj epilogo. Jeigu jūsų sodyboje yra šių nuostabių gyvūnų, tikrai neišsigąskite, susigyvenkite ir bus linksma, tik jų nežudykite. Juk jie gyvena apie 50 metų, taigi, draugaus ir su jumis, ir su jūsų vaikais.
Berašant šią istoriją, kilo mintis, kad pats laikas pradėti fotografuoti ne tik mūsų šeimos įsimintinas akimirkas, bet ir mūsų nuostabius kaimynus. Juk jie – neatskiriama ekovasarų dalis.
O kaip atskirti, ar tai ne gyvatė? Nuotraukoje atrodo baisokokai, gali mane suėsti…
o zibulis – tai per grazus vardas kaip gyvatei
o mano tevukas pasakojo, kad jie budami vaikai gluodenukus kisenese nesiojosi ir mergom uz kalnieriaus kaisiojo 🙂
Teisingai, gyvunus ir reikia stebeti naturalioje ju aplinkoje. Ne tik ne zoologijos sode ar per discovery