Prieš kelis mėnesius mano artimųjų namuose atsitiko bėda – dėl per smarkaus karščio užsidegė pirties medinė apdaila. Didelės nelaimės pavyko išvengti, tačiau tiek nuostolių, tiek ir streso pakako. Atlėgus pirmajam išgąsčiui, pradėjom ieškoti gaisro priežasčių – kodėl beveik dešimtį metų pirtis nekėlė jokių rūpesčių, o štai vieną kartą ėmė ir supleškėjo…
Keliomis elementariomis įžvalgomis noriu pasidalinti – gal kitiems tai padės išvengti panašių nesmagumų.
Pirma. Pirtis buvo statoma dar tais visuotinio deficito laikais, kai ypač stigo statybinių medžiagų, o ir jų pasiūla buvo visiškai kito lygio, nei dabar. Taigi, iš pradžių buvo atlikta medinė apdaila, o tik po „kombinuojama“ krosnis. Sukūrus tokį krosnies modelį, pečių su kaminu reikėjo jungti per ilgą, palubėje įrengtą metalinį vamzdį. Kad pirtis greičiau prišiltų, jis sąmoningai buvo neizoliuotas, tačiau vėliau tai tapo viena iš nelaimės priežasčių – vamzdis buvo prigludęs beveik prie pat medinių lubų ir labai įkaitindavo dailylentes. Vienas kartas tapo lemtingas.
Antra. Besiribojanti su pečiumi medinė apdaila buvo atlikta nenaudojant po ja jokios ugniai atsparios medžiagos, dalylentes tvirtinant ne prie metalinių, bet prie medinių tašelių. Gal būt, tuo metu, kai buvo įrenginėjama pirtis, tiesiog nepavyko gauti reikiamų medžiagų, o vėliau tai ištaisyti buvo jau itin keblu.
Rekonstruojant pirtelę, visos šios problemos yra sėkmingai sprendžiamos, tačiau kilo diskusija dėl ventiliacijos (savaiminė ventiliacija pirtyje visada buvo ir jos pajungimas didelių keblumų nesudaro, tačiau ventiliacijos kanalo apdaila reikalauja daugiau krapštymosi ir tai šiek tiek lėtina bendrą darbų spartą) – ar tikrai ji yra būtina, o gal pakaktų to oro kiekio, kuris pateks natūraliai pro duris, jas darinėjant? Visgi, papildomai pasidomėjus šia tema, buvo apsispręsta jokiu būdu ventiliacijos nenaikinti – labai svarbu, kad pirtyje oras suktųsi, keistųsi, nes kitaip bus karšta tik ant viršutinio gulto, o apačioje – vėsu. O keblumai su ventiliacijos kanalo apdaila buvo išspręsti kiek brangesniu, tačiau labai paprastu būdu – panaudojant cinkuotą ventiliacijos vamzdį, kuriam nereikia jokios apdailos.
Pirtis jau išbandyta (kaip ir planuota, per Vasario 16-ąją) – skaniai kvepia nauja mediena ir smagiai šildo!
Pirties megejau – prie to paties: prisiminiau tokia citata is vaikisko multiko, kuri perfrazuoja ta pacia minti: vaikai, kuriais tevai nesirupina, skesta balose
vis dėlto norėčiau priminti vieną dalyką: kad ir kaip saugiai būtų įrengtas pečius ar izoliuota apdaila – nepalik besikūrenančios ugnies be priežiūros ir neik gerti alaus prieš pirtį…