Žemaitiją visą savaitgalį be perstojo merkė liūtys. Darbuotis tokiu oru lauke menkas malonumas, tačiau jeigu ta veikla – grybavimas, galima kiek ir pakentėti. Tuo labiau tada, kai grybai tiesiog patys „lipa“ į pintines. Vieną grybą pjaudamas jau kitą matai – apima toks azartas, kad negali sustoti!
Kartu su vasara pasibaigė ir atostogos. Nors jau ir vėl stačia galva nėrėme į miesčioniškų darbų ir pramogų sūkurį, tačiau mintimis dažnai vis dar sugrįžtame į sodybą. Norisi vėl ir vėl prisiminti nuveiktus darbus, atgaivinti dar neišblėsusias emocijas, paganyti akis po tiek puoselėtą aplinką…
Per Lietuvą ką tik praūžė nematyto nerėgėto masto vėjo audros. Ačiū Dievui, sodybos ši gamtos stichija visu smarkumu nekliudė, bet kibirai po kiemą visgi smagiai paskraidė 🙂
Kadangi viskas baigėsi laimingai, smagu pasidalinti „gerojo“ vėjo pritaikymo sodyboje patirtimi.
Sodyboje kurmiai visada būdavo dažni svečiai: vos tik spėji išlyginti kurmiarausius, po savaitės veja ir vėl skersai-išilgai išrausta. Šiemet pabandėm juos „išrūkyti“ su vėjo malūnėlių keliamu triukšmu ir vibracija.