Sezono atidarymas

Nors sinoptikų prognozės ir nebuvo labai palankios, bet nusprendėme, kad gerai kompanijai blogo oro nėra. Taigi, jau antrus metus iš eilės šv. Velykas sutikti, o tuo pačiu ir naują nakvojimo sezoną sodyboje atidaryti, nutarėme kartu su seneliais iš Alytaus.

Šie laisvadieniai pralėke tikrai labai turiningai, o ir oras kasdien vis labiau šilo, ir lietaus išvengėme. Dar važiuodami pro automobilio langą nuolat dairėmės pavasario ženklų – skaičiavome pastebėtus gandrus, ieškojome pernykščio sniego ir ledo. Tuo tarpu mintyse visi jau buvome sodyboje, kiekvieno galvoje sukosi darbai, kurių teks pirmiausia griebtis.

Jau Velykų išvakarėse visa mūsų komapnija buvo itin darbingai nusiteikusi. Moterys kibo prie švarinimo darbų – valė, grėbė sodybos teritoriją nuo pernykščių lapų, šakų. Vyrai genėjo sodą, krūmus, lygino kurmių išraustas duobes.

Šventinį rytą apsilankėme šv. mišiose. Iš kasdienių pamaldų šios išsiskyrė iškliminga eisena triskart apie bažnyčią šv. mišioms pasibaigus – su barstomomis po kojomis gėlėmis, bažnytinėmis vėliavomis, dūdoriais bei pabūgnavimais. Nors naktį dar buvo šalna, bet įsidienojus oras neatpažįstamai pasitaisė ir kai kas jau buvo pastebėtas išsirengęs iki trumpų rankovių… Per pietus gaspadinė stebino savo kulinariniais „vikruntasais“ ir vaišino konvekcinėje krosnelėje keptu kepsniu su pipiriniu padažu. Gaspadorius – pilstė natūraliai paraugintą klevų sulą. Nuo svečių per kaktą su šaukštu nei vienas negavome, tai gal ir visai gardu buvo…

Antrą šv. Velykų dieną, kaip ir dera, lankėme giminaičius. Buvome dosniai apdovanoti įvairiomis ūkio gėrybėmis – rūkytais lašiniais, bulvėmis, uogienėmis. Vykdami namo dairėmis į užlietas Panemunės pievas, dar neištirpusias įspūdingo dydžio ledų sangrūdas. Matant visus šiuos gamtos stichijos padarinius, kaip niekad puikiai supranti, kad vanduo greta sodybos gali būti ne tik draugas, bet ir pats pikčiausias priešas.