Archyvai

Sodyboje reikalingas gyvas arba miręs

Savaitgalį pasodinome Babos padovanotą Putino krūmą.

Mintyse savaitgalį jau leidome sodyboje, tačiau netikėtai planų vos nesujaukė visą šeimyną (atsilaikė tik jauniausias Gaspadorius) užpuolusios rudeniškos peršalimo ligos. Tačiau drybsoti lovose,  kai mintys užimtos grybavimu, malkų skaldymu, žolės pjovimu, yra tikra kančia. Įteigėme sau, kad grynas oras taip pat vaistas, kad buvimas miške padės varvančias nosis pravalyti, tad sušokome į automobilį ir pajudėjome į sodybą.

Antibiotikų kurso darbingas savaitgalis gamtoje gal ir neatstojo, tačiau ir blogiau nepasidarė. Dirbome pasisaugodami, nepersistengdami, vengėme suprakaituoti. O pasidarėme ne tik viską ką planavome, bet ir liko laiko bei jėgų ir prie laužo pasėdėti, ir aplinka pasidžiaugti. Ir nuolat patys save vis gyrėme, kaip gerai padarėme, kad atvažiavome ir vis garsiai mąstėme, kad tai dar ne „miegojimo sodyboje“ sezono uždarymas, kad dar būtinai bus kitas, „tikras“ kartas…

O lauko pelės, turbūt iš to džiaugsmo, kad šeimininkai neišsigando ir atvyko, visą naktį „laistė“ ir gerokai prisiskanavo ką tik nuimto morkų derliaus 🙂

1 comment to Sodyboje reikalingas gyvas arba miręs

  • Visada maloniai nuteikia ekovasaros aprašymai, pastabos, įsapūdžiai.Gaila, kad jų maža… O aš eilinį kartą įsitikinau, kad nėra geriau kaip savam vienkiemy, apsuptam Labanoro miškų. Važinėjau po Alkpes – Didžiuoju Alpių Keliu. Žinoma, svaigūs aukščiai, snieguotos viršukalnės,kerintys slėniai… Bet nėra tos vidinės ramybės, kiek liūdno buvimo atskirtam, vienui vienam su pelių krebž-desiu, su miško ošimu, su baravykų kvapu… Nebijau būti patriotu, bet pasakysiu: tai ir yra TĖVYNĖ. O jos ilgėtis būtina kiekvienam lietuviui. Tiesiog – PRIVALOMA.

Parašykite komentarą