Laikui bėgant geriau pradedi suprasti ką reiškia „pasodinti medį, užauginti sūnų, pastatyti namą“. Šešeri metai vaikui – labai daug, suaugusiam – daug, o auginant sodą laikas bėga dar kitaip. Vieni vaismedžiai auga greičiau, o kiti lėčiau, vienus medelius po žiemos randi pašalusius, kitus – žvėrių pagriaužtus. Vienus įvairios ligos puola, kiti – atsparesni. Tad tikras džiaugsmas, kai praėjus šešiems metams po sodo pasodinimo, pagaliau pradėjo derėti ir savo vaisių leido paskanauti visos šešios obelys, trys slyvos, dvi trešnės ir vyšnia. Tik kriaušės dar nieko neužaugino, tačiau šiais metais jos net ir nežydėjo.
Auginant sūnų pokyčiai greičiau matomi – prieš šešerius metus į sodybą atvykęs miesto vaikas net iš mašinos vangiai drįso lipti, o dabar drąsiai pats vienas eina į mišką grybauti, geriau už tėvą pažįsta visus grybus, moka ir dalgiu pjauti, ir jau pats užsikuria benzininę žoliapjovę. O ir malkas skaldyti, ir laužą susikurti irgi išmoko specialiai nemokytas, tiesiog būdamas kartu su tokius darbus dirbančiais suaugusiais. Net ir mašiną vairuoti sėdėdamas tėvui ant kelių išmoko čia, sodyboje.
O kas liečia namo statybą, tai jaunoji karta sako taip: „Kai aš, tėti, užaugsiu, tai Šiluose bus viskas kitaip. Geltono namelio negriausiu, o Raudoną tai tikrai griausiu, ir pastatysiu tokį prabangų dvariuką“ 🙂
O kaip norėčiau dar nors viena akim pažiūrėti į tą prabangų dvariuką ir pasivaikščioti po gausiai žydintį ir nuo vaisių lūžtantį sodą 🙂
Gražus Jūsų sodas, aptvertas, mano Labanore skursta, nes ir žemė nebe ta, ir žvėriukai kažkokie nuožmūs, o ir prižiūrėti nesiseka…Šiemet obuoliukų ir kitų vaisių buvo beveik 0. Daugiau užsiėmėm sulužusio seno tvarto išnaikinimu… Gerų Jums grybų!