Sunkus darbas

Prieš keturis metus Gaspadroriukas didžiavosi, kad jau pats valdo savaeigę žoliapjovę, o štai dabar atėjo laikas dar didesniam džiaugsmui – savarankiškam pjovimui su trimeriu.

Pirmiausia vasaros atostogų pradžioje išbandė elektrinį senelio trimeriuką. Taip žiauriai patiko pjauti, kad nutarė ir pats tokiam susitaupyti ir nusipirkti. Tačiau senelis neatlaikė ir mylimam anūkui jį padovanojo 🙂

Dovanų gautą rankinę žoliapjovę nusivežė į sodybą ir ten visą vasarą su ja pjovė. Tačiau atėjus rudeniui jau panūdo išbandyti ir tėčio benzininę krūmapjovę-žoliapjovę. Taigi, sureguliavau diržų aukščius „kaip pačiam mažiausiam suaugusiam“ ir pirmyn. Pats kuro prisipila (be vargo atskiria dvitakčio ir keturtakčio varikliui skirtą benziną), pats užsikuria variklį, pats užsideda ir nusiima. Ir veido apsaugas naudoja – viskas kaip ir priklauso rimtam darbininkui.

Nupjovęs visą pamiškę nuo futbolo vartų pusės sako:

– Pavargau. Tik dabar supratau, kad ir žolės pjovimas yra sunkus darbas.