Lygiai per rudens lygiadienį užbaigėm visus derliaus nuėmimo bei sodybos tvarkymo darbus ir uždarėme šių metų ekovasarojimo sezoną. Išardėm futbolo vartus, iškasėme jurginus, sugrėbėme ir sudeginome nukritusius lapus. Darbų nemažai, bet jau buvome pasiilgę aktyvios fizinės veiklos, todėl buvo visai smagu pasidarbuoti, o ir oras tam buvo puikus – šilta, sausa ir be vėjo.
Tiesa sakant, buvome pasiruošė pasidarbuoti ir kur kas daugiau. Atvažiavome iš anksto apsirūpinę tuščiais krepšiais, skirtais obuoliams. Nes šiemet, pirmą kartą sode obuolių užaugo ne tik paragavimui, bet ir valgymui pilna burna. Deja, deja… Skirtingai nei pernai, obuolių net neteko paragauti… Vagys pasitaikė labai kultūringi – jokių nulaužtų šakų ar primėtytų ant žemės obuolių, nuskynė visus iki paskutinio. Beliko tai priimti kaip komplimentą, kad obuoliai užaugo tikrai skanūs. O ilgapirščiams palinkėti paspringti juos bevalgant.
Kita staigmena tapo visiškai išdžiuvęs šulinys – nepavyko vandens pasemti net rankoms nusiplauti. Per devynis šeimininkavimo sodyboje metus tai pirmas kartas, kai dėl itin sausos vasaros vandens nebeliko. Nors Babos tai per daug nenustebino – ji prisiminė, kad tokių metų yra buvę ir ankščiau, dar kai sodyboje nuolat vasarojo dziadziukai.
Dėl vandens trūkumo teko atsisakyti ir medelių persodinimo planų. Pakabinome ant šulinio spyną, susikrovėme visą mantą į priekabą ir atsisveikinome su sodyba iki kitų metų.
Mielai priimam pasiūlymą pasidalinti. Alytaus obuoliukai ne ką mažiau skanūs 🙂
Apstulbau !!! Tikrai lai paspringsta vagišiai… laimė, pas mus šiemet užderėjo daugiau, nei pernai. Dalinsimės 🙂