Žemoje sklypo vietoje kilo mintis įsirengti tvenkinuką – tinkamą ir vieną kitą žuvį pasigauti, ir atsigaivinti karštą vasaros dieną. Žiema tokiems darbams itin tinkamas laikas – ir kainos mažesnės, ir technika gali lengviau įvažiuoti į pelkėtas vietas.
Norėdamas galutinai apsispręsti dėl jo dydžio, teisingo formavimo sąlygų, kreipiausi į specialistus. Nesiplėsdamas į juridinius niuansus (reikalingas projektas, jeigu planuojamas telkinukas virš 3a., ūkinės veiklos apribojimai susiję su saugomomis teritorijomis), galiu pasakyti, kad pats esminis klausimas savininkui – ar tas telkinukas apskritai reikalingas… Jeigu yra noras turėti maudymosi vietą – būsi priverstas kasti tol, kol bus iškastos visos durpės, kad vanduo būtų švarus ir greitai nedumblėtų. O tai reiškia, kad gali tekti kasti ir keliolika metrų, kas tampa vargiai rentabilu. Jeigu yra noras turėti vietą žvejybai – svarbu suformuoti tokio dydžio ir gylio vandens ekosistemą, kad žuvims netrūktų maisto. Kasant per daug didelę ar gilią duobę visuomet yra rizika, kad atsiras ne tvenkinukas, o dumblėta bala varlėms dėl nepakankamo vandens kiekio.
Žodžiu, geriausiai situaciją apibūdina ši konsultanto frazė: „jeigu gali nekasti, tai ir nekask“ :-). Tuo labiau, jeigu apylinkėse vos už kelių kilometrų yra gausu natūralių ežerų – tokios kokybės tvekinuko niekada pats dirbtinai nesuformuosi. Tad nenuostabu, kodėl senose, ne prie ežerų įsikūrusiose sodybose dažniausiai pamatysi tik nedidelius prūdelius, skirtus daržams laistyti. Kadangi didelių daržų neplanuojam, o esamiems poreikiams pakanka ir šulinio vandens, tai maudytis ir toliau važiuosim į netoliese esančius ežerus 🙂
Sena tiesa – kombainas visada bus tik kompromisas. Prudas maudynem ir prodas zuvim – sunkiai suderinami dalykai