Gadinti lengviau

Vakar buvo penktadienis – diena, kai visa mūsų šeima susirenka krūvon, kad pasižiūrėtų kokį nors filmą. Jo žanras gali būti visai nesvarbus, pagrindinė sąlyga, kad visiems patiktų: ir darželinukui, ir tėveliams. Šį kartą spoksojom „Bitės filmą“ (Bee Movie) – smagų animacinį filmuką, sukurtą tos pačios chebros, kuri pastatė ir Šreką. O šiandien dalyvavau konferencijoje „Žaliasis kelias – keiskimės kartu“, kurią surengė naujai kuriama Žaliųjų partija.

Kas bendro tarp šių dviejų įvykių?

Filmo herojus bitė Baris Bensonas paduoda į teismą žmones už tai, kad jie atiminėja iš mažų, bejėgių bitučių taip sunkiai jų pagaminamą medų, o mainais bitėms už tai nieko neduoda. Pasipiktinęs tokia neteisybe, Baris paradeda amžiaus teismo procesą – bitės prieš žmoniją. Juodai-geltonoms pavyksta įrodyti, kad jos buvo žiauriai engiamos, verčiamos dirbti be atvangos nuo gimimo iki pat mirties, o viso jų sunkaus triūso vaisius, be jokios sąžinės graužaties, pasisavindavo žmonės. Teisybė triumfuoja, teismas įpareigoja bitėms grąžinti visą iš jų neteisėtai atimtą medų. Medus išimamas iš prekybos salių lentynų ir vežamas atgal į bičių avilius. Jos, žinoma, neturi kur padėti tokio kiekio medaus, todėl stabdo jo gamybą, nutraukia žiedadulkių rinkimą. Bitės nustoja apdulkinti žiedus, todėl žemėje išnyksta visos gėlės, o bitėms, nuo šio joms neįprasto dykaduoniavimo, prasideda degradacija. Taip bitutė – mielas, mažas vabaliukas, vedamas pačių kilniausių ketinimų, vos nesukėlė žemėje ekologinės katastrofos.

Konferencijoje pranešimą skaitęs prof. Raimundas Kuodis, kurį labai gerbiu kaip ekonomistą, kalbėdamas apie vartotojiškos visuomenės ekonomiką ir alternatyvas, taip pat pažėrė įdomių, įvairius pamąstymus sukeliančių minčių. Anot jo, tradiciškai ekonomistų naudojami visuomenės išsivystymo lygio rodikliai, tokie kaip BVP, žmonių gerovei matuoti yra gerokai per siauri. Kelias į laimę, kai ji priklauso nuo vartojimo lygio, veda į akligatvį, nes žmonių poreikiai yra beribiai. Žmogus nesijaučia laimingas, kai patenkina savo N-ajį poreikį, nes žino, kad jo N+1-asis dar nepatenkintas. Ir taip pasaka begalo.

Siūlydamas savo receptą laimei padidinti, R. Kuodis tiesiog pataria pažiūrėti į problemą iš kitos pusės, t.y. paprasčiausiai susilpninti savo poreikius ir  gyventi kukliau, gaminti ir vartoti mažiau. Dėl to nėra jokių problemų – kiekvienas iš mūsų panorėjęs tikrai gali atrasti vietų, kuriose gali nuleisti savo poreikių kartelę žemiau ir tiek pat pakelti asmeninę laimę aukščiau. Laimė, perkama už greituosius kreditus, negali ilgai tęstis, nes trumpalaikę euforiją netrukus užgožia stresas dėl paskolų procentų, kuriuos reikia grąžinti. Nuolaitinis stresas dėl baimės netekti darbo ir neįstengti sumokėti eilinės įmokos už įsigytą prabangų automobilį ar namą, ne tik kad nepadidina laimės, bet greičiau nuvaro į kapus ankščiau laiko.

Tačiau, net ir teoriškai mąstant, toks elgesio pasikeitimas turės neigiamų pasekmių. Sumažėjus vartojimui neišvengiamai turės sumažėti ir pajamos – žmonės mažiau pirks, įmonės mažiau gaus pajamų – mažiau išleis pirkdamos kitų prekes, mokės mažesnius atlyginimus ir mokesčius į biudžetą. Užsisuks ne tik namų ūkių pajamų mažėjimo spiralė, bet mažiau bus surenkama mokesčių. Tai reikš ne tik prastesnę sveikatos apsaugą, mažesnes pensijas, dar prasčiau valomus kelius, bet ir kils kur kas rimtesnės problemos. Mažiau galėsime skirti ir krašto gynybai, todėl kils grėsmė nacionaliniam saugumui.

O projektuojant dar tolimesnes pasekmes dėl mažėjančio vartojimo, susidursime ir su mažėjančia žmonių motyvacija ūkinei veiklai apskritai. Iš tiesų, kas norės ir toliau tiek plėšytis darbe, kurti naujus verslus, rizikuoti savo kapitalu, daryti karjerą, kurti inovacijas, jeigu iki pilnos laimės tiek nedaug reikia? Galų gale, tai atves prie bendro šalies konkurencingumo sumažėjimo, kai vietines įmones išstums energingi ir motyvuoti kinai ir musulmonai.

Mažesnis vartojimas gal kiek ir padarys žalesnę mūsų Lietuvėlę (žvelgiant pasaulio kontekste mes ir taip esame tikra ekologinė oazė), bet antro šalies valstybingumo tūkstanmečio tikrai nesulauksime. Taigi, už ką statome, ponai?