Apsidairymai

Kartu su vasara pasibaigė ir atostogos. Nors jau ir vėl stačia galva nėrėme į miesčioniškų darbų ir pramogų sūkurį, tačiau mintimis dažnai vis dar sugrįžtame į sodybą. Norisi vėl ir vėl prisiminti nuveiktus darbus, atgaivinti dar neišblėsusias emocijas, paganyti akis po tiek puoselėtą aplinką…

Šeimininkavimas hektaro dydžio sodybos teritorijoje gerokai skiriasi nuo kelių arų sklypelio priežiūros. Vien žolės pjovimas užtrunka beveik dvi pilnas dienas, o vos už savaitės ji ir vėl prašosi žoliapjovės – šią vasarą, kai nestigo nei karštos saulės, nei drėgmės, žolė tiesiog „ėjo iš proto“. Sodybą iš visų pusių juosia miškas, diktuojantis savo sąlygas – sėkmingai auginti gali tik vabalams, ligoms ir „vietiniams“ keturkojams lankytojams ypatingai atsparius augaliukus, daržoves ir gėles. Net paprasčiausias alyvas šiemet taip užpuolė blakės, kad tai, ko jos nespėjo nugraužti, tiesiog nudžiūvo. Pasodini kokį krūmelį, o jis, žiū, skursta, vargsta, nors nei drėgme, nei trąša neturėtų skųstis, o vėliau pasirodo, kad jis „užėmė“ kokio nors kurmio ar pelės valdas. Taigi, gražinti sodybą gali tik pilnai susigyvenęs su nuolat gresiančiais gyvosios gamtos nuostoliais ir auginti tik pačias atspariausias, prie vietinių salygų jau užsigrūdinusias kultūras. Su egzotiškais ar lepesniais augalais net prasidėti neverta – vien pinigų ir laiko tuščias švaistymas.

Savo duoda ir atstumai: visgi, keli šimtai kilometrų vien į vieną pusę – kasdien neprivažinėsi, o ir atvykęs per kelias valandas neišblizginsi kiekvieno kvadratinio žemės metro. Vanduo taip pat čia savotiška prabanga, kada ir kiek panorėjęs nepalaistysi – iš šulinio per dieną pavyks prisemti tik kokį tuziną kibirų, o iš prūdelio, esančio už kelių šimtų metrų, irgi kažin kiek nepritampysi. Net gėlių, ir tų kokių nori nepasirinksi – tenka sodinti daugiametes, nes vienmetėms gėlėms prižiūrėti paprasčiausiai laiko pristigtų.

Taigi, įdėtų pastangų ir rezultatų santykis užmiesčio sodyboje yra kiek kitoks, nei pas miesto sodininkus. Tačiau kaip sakoma – „kuom turtingi, tuom ir džiaugiamės“. Aplink – didelės erdvės, grynas oras, o ir niekas per prievartą dirbti neverčia – kiekvienas pats randa sau artimą dūšiai užsiėmimą. Gaspadorius tai malkauja, tai ką nors meistrauja, gaspadinė sėja, ravi ir iš pačių pačių ekologiškiausių produktų pagamintais kulinariniais šedevrais šeimyną lepina, o gaspadoriukas – tai futbolą spardo, tai nutvėręs kokį pagaliuką „žolę pjauna“, tai baravykų lekia ieškoti. Kai reikia – visi vienas kitam padedam, kai nereikia – džiaugiamės, kad galim savais reikalais užsiimt.

Svarbiausia, kad kiekvienas neverčiamas pats randa kaip save motyvuoti, kad būtų smagu praleisti bent dalį atostogų sodyboje. O štai vasarai pasibaigus, kiekvienas iš šios „darbo ir poilsio stovyklos“ grįžta savaip „patobulėjęs“, – kas nereikalingus kilogramus aptirpdęs, kas kietesnius raumenis užsiauginęs ar tiesiog energijos ir vitaminų prikaupęs visai žiemai.