Archyvai

Apie fantazijos poreikį

Pasidairius po internetinius skelbimų portalus, nesunku pastebėti, kad pačios paklausiausios poilsinės sodybos yra tos, kurios tėra nutolusios 100-150 km spinduliu nuo Vilniaus. Naujai suręsta gryčia kokiame Varėnos ar Zarasų rajono vienkiemyje – gana įprastas vaizdelis. Dažnai tokioms statyboms užgimti pakanka ir paprastos ekonominės motyvacijos: tai – likvidi ir stabili investicija. Tuo tarpu išvysti naują statybą vidury miško, atokioje nuo didžiųjų miestų vietoje – sutikite, tai  gali sukelti ir nuostabą.

Dar visai neseniai, begrybaudami aplinkiniuose miškuose, nustebome, pravažiuodami pamatę naujo namo statybvietę. O štai šį savaitgalį, užsukę nusipirkti medaus pas artimiausius, taip pat vienkiemyje įsikūrusius kaimynus, vėl tapome naujos statybos liudininkais. Pasirodo,  mieste gyvenantys sodybos šeimininkų giminaičiai nusprendė pasistatyti rimtą vasarnamį. Ir abi šios naujai „atrastos“ statybos –  vos už poros kilometrų nuo mūsų pačių sodybos! Taigi, šie gyvi pavyzdžiai, o taip pat ir šiokia tokia asmeninė patirtis ir paskatino pasidalinti mintimis apie iššūkius, su kuriais neišvengiamai susiduria (ar dar susidurs) visi poilsinių vienkiemių naujakuriai.

Visų pirma, reikia susitaikyti su tuo, kad tokios sodybos kūrimas ekonomine prasme yra tik išlaidos, bet ne investicija, kuri ateityje uždirbs finansinę grąžą. Prasmingas laisvalaikis -taip, aktyvi mankšta gryname ore – taip, gyvosios gamtos pažinimo džiaugsmas – taip, bet tikrai ne papildomas prieauglis įdėtam kapitalui. Tikriausiai, reikalui prispyrus, sodybą pavyktų parduoti, bet tikrai ne už tokią kainą, kad susigrąžintumėte įdėtas lėšas.

Antra, tenka susitaikyti ir su tuo, kad visus rutininius ūkio darbus teks išmokti nudirbti pačiam. Viena vertus, nelabai yra iš kur ir ką pasamdyti, jeigu veiksmas vyksta atokiame vienkiemyje; kita vertus – visi darbštūs ir sumanūs žmonės turi darbo per akis savo ūkiuose. O artimiausio kaimo girtuoklius kviestis į talką tikrai nepatartina – jie pratę ne užsidirbti, o tik apsižvalgyti, ką galima būtų nukniaukti ir „pramušti“ už butelį.

Trečia, miestiečio vaizduotėje gal ir romatiškai atrodo laisvalaikio leidimas pasivaikščiojant po sodybos apylinkes, bet realybė tokia, kad sodyba pareikalaus daug daugiau dėmesio ir priežiūros negu kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl geriausiai sodyboje jausis tie, kuriems fizinis darbas ir yra pats geriausias poilsis. Sodyboje tik spėk suktis, darbai niekada nesibaigia. Ją reikia lankyti ir prižiūrėti visus metus – ir vasarą, ir žiemą. Visa tai, neabejotinai, turės įtakos įprastam miestietiškų laisvadienių ritmui – tiek eiliniams savaitgaliams, tiek metinėms atostogoms.

Taigi, protingam žmogui turėtų pakakti logikos nevykti į vienkiemį, nestatyti ten namo, neleisti ten savo laisvalaikio 🙂 Tačiau kiekvienas vis savaip „kraustosi iš proto“, vis savaip suvokiam ir savo laimę. Nors pinigai ir turi daug galios, bet jie reikalingi tik tam, kad padėtų realizuoti asmeninį laimės supratimą. Įstrigo kadaise Ostapo Benderio Kisai Vorobjaninovui pasakyta frazė: „Kam tau, Kisa, pinigai, jeigu tu neturi fantazijos“…

5 komentarai Apie fantazijos poreikį

  • Gapadorius

    Česlovai, stengiamės su gamta sugyventi draugiškai 🙂 Sunkiuosius pavasario darbus, kaip miško pjovimas, geriau dirbti kai dar šaltas oras. Jurginus sodinam pagal kalendorių. Taip pat, sūnaus futbolo varžybų grafikas smarkiai koreguoja išvykų datas. Tik 86-erių Babos energija tokia užkrečianti, kad galėtume ekovasaroti kiekvieną savaitgalį 🙂

  • mane žavi Sauliaus 6eimos entuziazmas, vos tik sučyrenus vieversiui ir dar orams nesušilus, pulti tvarkytis, sėti, sodinti… Kaip sakė man Selemonas Paltanavičius, neprievartaukim gamtos, nes ji gali atkeršyti. Tai aš ir delsiu, vartausi pataluose šonas ant šono, o pulsiu į pavasarį, kai va, šį savaitgalį, žada oras iki 20 sušilti… Bet kiekvienas savaip pavasarį išprotėja, ar ne, Sauliau ir Loreta?

  • Loreta

    Tos statybos patvirtina, kad Lietuvoje formuojasi tendencija – žmonės išėję į pensiją, nori gyventi labai aktyvų gyvenimą, jie pradeda visiškai naują gyvenimo etapą. Visi, būsimi mūsų kaimynai yra didmiesčių pensininkai: buvęs gydytojas, tarnautojas. Džiaugiamės būsimais naujais kaimynais.

  • Saulius

    Sūnus mato gyvą tėvelių pavyzdį ir savo noru įsitraukia į kasdieninius darbus. Pernai pagrindinis jo darbas buvo „pjauti“ žolę, o šiemet jau ir savo „nuosavą“ darželį turėjo – pats ir saulėgražas sėjo, ir mėšlą vežė, ir žemę kasė. Jis noriai dirba visus statybinius darbus – dažo, gręžia, žievina, net ant stogo užsilipęs anteną montavo! Visko neaprašysi, bet bendros nuotaikos puikiai atsispindi http://www.ekovasara.lt nuotraukose. Prašom panaršyti archyvus!

  • mare

    kažkaip mažokai skelbiama patirties apie sūnaus auginimą 🙂

Parašykite komentarą