Dažniausiai tėvai neturi specialaus išsilavinimo, kaip auklėti savo vaikus. Juos auklėjame savo pavyzdžiu ir širdimi. Juokingai atrodo, kai tėvai savaitę nekreipę dėmesio kuom vaikas užimtas, savaitgaly pradeda „masažuoti“ savo atžalą. Įsivaizduokit, ką apie tokį tėvų elgesį mano vaikas 🙂
Visai kitaip atrodo, kai vaikas kartu su tavimi gyvena tuo pačiu rimu – sodyboje tai pavyksta geriau negu bet kur kitur. Ryte susėdus prie pusryčių stalo kartu aptariami būsimos dienos darbai, visi pasidalina užduotis. Visiems viskas pasidaro aišku, jokio blaškymosi ir taip išvengiama impulsyvių auklėjimo priepuolių. Vakare, jau einant miegoti, aptariami praėjusios dienos 3 labiausiai patikę dienos įvykiai ir 1 įvykis, kuris „nepatiko“. Taip sužinome apie vaiko pomėgius, labiausiai jį sujaudinusius dalykus. Kiekvienas stengiamės nekartoti tų pačių įvykių, tad taip lavėja ir vaiko atmintis bei išradingumas.
Mes, tėvai, pripratę prie didelio gyvenimo tempo, tokį pat toną užduodame ir savo vaikui, o tai – tikrai nėra gerai. Pastebėjau, kad mūsų atžala sodyboje labai mielai darbuojasi kartu su močiute (vaiko vadinama Baba). Jai virš 80 metų, jos darbų tempas nėra didelis, ji viską daro palengva, vaikui paaiškina, kaip atlikti vieną ar kitą darbą ir kodėl būtent taip reikia padaryti.
Vieną savaitgalį paskaičiavau ką mano sūnus kartu su Baba nuveikė per dieną. Pirma – grybavo. Jis puikiai pažįsta pagrindinius grybus ir pririnko visą pintinę nuostabių grybų. Antra – valė grybus, išmoko juos valyti dviem būdais: „virimui“ ir „džiovinimui“. Trečia – lupo burokėlius konservavimui, juos tarkavo, po to pjaustė „kubeliais“ cukiniją (tai darė idealiai). Ketvirta – prižiūrėjo krosnį, į ją krovė malkas, kad ji neužgestų. Penkta – nuo daržo nuėmė morkų derlių, ne tik jas rovė, bet ir tas morkas, kurių Baba neišrovė, iškasė su kastuvėliu, nupjaustė lapus nuo morkų, surūšiavo jas į dvi krūvas: „laikymui“ ir „sulčių spaudimui“. Šešta – morkų lapus sukrovė į priekabą. Kai vakare suskaičiavau jo darbelius, net gaila pasidarė, kiek mano dar nė šešerių neturintis vaikelis per dieną nudirbo. Žinoma, vakare jis jau buvo labai pavargęs, bet kartu ir laimingas, noriai pasakojo apie savo darbelius, džiaugėsi dienelės įvykiais.
Mane ta diena labai nustebino ir suteikė nemažai peno pamąstymams. Kas taip sumotyvavo vaiką, kad jis taip uoliai ir su tokiu užsidegimu ėmėsi visokių darbelių? Juk jo niekas nevertė, jam niekas nenurodinėjo ką jis turi veikti. Visa tai buvo jo pasirinkimas. Mes puikiai žinome, kad išlaikyti vaiko dėmesį gali kokiam geram pusvalandžiui, po to jam atsibosta, o čia viskas atvirkščiai. Viena aišku, kad tų darbelių buvo nemažai, jie visi skyrėsi vieni nuo kitų. Jei vaikui neprimeti kuom jis turi užsiimti ir leidi jam pasirinkti pačiam su kuo, kaip ir ką dirbti, jo motyvacija dirbti stipriai išauga. Be to, itin didelę, tikriausiai net lemiamą įtaką, turi gyvas tėvų pavyzdys – vaikas nori daryti tai ką mato savo tėvus užsiimant.
Tačiau svarbiausia, kad tai kas vyksta sodyboje yra priešinga daugeliui šiuolaikinio gyvenimo „normų“: pradedant nuo to, kad gyvenimas santuokoje yra laikomas atgyvena, iki to, kad gyvus santykius tarp žmonių išstumia bendravimas per „Facebook“ ir „MyHeritage“…
Siandien Julius tapo Jaunuoju Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro Biciuliu. Aukletoja ji pagyre, lad buvo itin demesingas klausytojas. Gal cia irgi kiek yra sodybinio auklejimo itakos? 🙂