Kad ir kaip būtų sunku, bet tenka priimti sprendimą atsisveikinti su trešnėmis. Prieš devynis metus pasodinti vaismedžiai išaugo tokie, kad dangų remia, o mums net paragauti nėra ko – visas uogas nulesa paukščiai, kurių miške esančioje sodyboje niekada netrūksta.
Savo pačių rankomis sodintų medžių išpjovimas – sunkus darbelis ne tik morališkai, bet ir fiziškai, tad organizuojama sekmadieninė talka. Kol Gaspadorius kelmus kapoja, Gaspadoriukas darbuojasi su grandininiu pjūklu (pirmas kartas!) ir gamina šašlykų kurą. O kad visiems jėgų nepristigtų, Gaspadinė vaišina neapsakomai gardžiu kugeliu. Su išvakarėse išspaustomis šviežiomis obuolių sultimis jis tikras delikatesas!
Taigi, su trešnėmis atsisveikinom „su visais skambučiais“. Beje, buvusių medžių vietoje sodinsim obelis. Jeigu jų vaisius kažkas be mūsų dar mėgsta, tai tik dvikojai valgytojai :-/
[…] uogos nei vienos taip ir neparagavome – visada paukščiai aplenkdavo. Todėl, kai pernai su trešnėmis atsisveikinome ir jų vietoje pasodinome obelaites, buvome susitaikę su ta mintimi, kad trešnių daugiau […]
Kaip suprasti, gręžėt gręžėt, o sula nebėgdavo?
O pas mus irgi vyko atsisveikinimas su didžiuliu klevu…dangų rėmė, lapais žemę klojo, o sulos gailėjo…
Nuostabus sodo vaizdas atsivėrė, kai neliko šių medžių.