Savaitgalį užgriuvo toks karštis, kad pasiryžau atidaryti maudymosi sezoną. Ežeriukas, kuriame gaivinausi, buvo nedidelis, vanduo pakankamai įšilęs ir maudynės tapo pačia tikriausia vasariška atgaiva. Tačiau mano entuziazmas įtikino ne visus – mano šeimyna išdrįso tik pirštus įkišti į vandenį.
Negana to, ne tik artimieji, bet ir bendradarbiai – visi, kam tik pasakojau apie šį savo nuotykį, manęs klausėsi su lengva ironija. Tai ir paskatino plačiau pasidomėti nacionaliniais lietuvių maudymosi ypatumais.
Pasirodo, kad viską jau seniai seniai, prieš daugiau nei dešimtmetį, į lentynėles sudėliojo Lietuvos higienos norma HN 92:1999 “Paplūdimiai ir jų maudyklos”: maudymosi sezonas pagal Lietuvos gamtines sąlygas prasideda birželio mėnesio 1 d. ir baigiasi rugsėjo mėnesio 15 d. Brrr… nepamenu savęs besimaudančio rugsėjo mėnesį. Geriau jau ir pradėti, ir baigti maudymosi sezoną ankščiau.
Ši norma reglamentuoja daugybę dalykų: paplūdimių įrengimą, priežiūrą, reikalavimus vandens kokybei, gelbėjimo personalui. Pateikiami net paplūdimyje rekomenduojami informaciniai ženklai. Jie turi būti naudojami atskiroms paplūdimio funkcinėms zonoms pažymėti: poilsio, maudymosi, sporto – tuo atveju, jeigu paplūdimiai yra skirti daugiau kaip 100-ui poilsiautojų.
Taigi, ir paaiškėjo, kodėl tame paplūdimyje, kuriame maudžiausi, informacinių stendų su tokiais ženklais nepastebėjau – juk maudėsi mažiau nei šimtas poilsiautojų 🙂
[…] prieš penkis metus nustebino neįprastai ankstyvas maudynių sezono atidarymas, tai šiemet, dėl lietingos ir šaltos didžiosios vasaros dalies, ypač liepos mėnesį, […]
Sauliui: Mes tai esame „kraugerių’ pašaras. Teko švęsti Leonardos draugės gimtadienį už Utenos prie ežero. Visas gimtadienis praėjo labai aktyviai mosuojant rankomis – aplink zujo beveik musių dydžio „kraugeriai“. Gaila, neturėjome benzopjūklo.
Mes neblogai apsisaugojome nuo visokių kraugerių. Purškalų atsargų turime nemažiau, kaip 2 savaitėms, o įkandus iškart patepu psilo-balzamo tepalu. Siūlyčiau išsivirti arbatos su gvaizdikėliais (stiklinei reikia 15 gvaizdikėlių) ir išsitepti atviras kūno vietas, padės. Dar nežinau, kaip išspręsti naktinę šių siurbikų ataką, ypač jie puola vaiką. Mama pataria, primerkti dilgėlių, reikės pabandyti.
turbūt uodams mes, t.y. „vietiniai“ jau nebeskanūs, nes aš jų beveik ir visai nepastebiu… Dar padėjo ir tai, kad sodyboje visą savaitgalį dirbau su benzo pjūklu – tai garantuoja 100% apsaugą nuo visokių kraujasiurbių 🙂
Na jau netiesa, kad neprisimeni maudynių rugsėjo mėnesį. Pakratyk savo atmintį: vaikystėje – iki mokyklos – ne kartą atostogavai Nidoj rugsėjį… 🙂
Šiap jau tai rudeniop vanduo dažnai būna daug šiltesnis, nei vasariop -gegužį ar net birželio pradžioj, ypač jūroj…
Dėl ežeriukų ar upeliukų nesiginčysiu – nemėgstu juose maudytis …
Kiek girdėjau – „vietiniai“ labai gerai sutaria su visais aplinkiniais gyviais ir turi stiprų imunitetą visiems geluonims…
Įdomu, kaip prie to ežerėlio ir apskritai sodyboje Tamsta kariauji su pagrindiniais Lietuvos priešais – uodais, kai niekur nebeliko jokių purškalų?
vanduo tikrai buvo šiltas, tik man maudytis buvo nedrąsu.